Kaip ir didžioji dalis paauglių vaikinų, keturi bičiuliai, jauni kėdainiečiai, internete ne vienerius metus pliekė įvairiausius kompiuterinius žaidimus. Vaikinukai pradėjo nuo pačių populiariausių, tokių kaip „Counter–Strike“. Na, žodžiu, išbandė dešimtis žaidimų, išmėgino viską, kas tuo metu tik buvo „ant bangos“.

Pamažu jie tapo nebloga – ką jau čia nebloga – labai vieninga komanda. Susibendravo, susidraugavo, vienas kito užnugarį atsakingai saugojo virtualiose strateginėse misijose.

Ir labai natūraliai vienam jų, dabar jau Kėdainių „Atžalyno“ abiturientui Ignui Kacevičiui, pradėjus dešimtosios klasės kursą, toptelėjo pradžioje utopiška pasirodžiusi, bet absoliučiai nebauginusi mintis: „Ei, luktelėkite, o kodėl gi man, užuot sukūrus kažką savo, žaisti kitų pagamintus „produktus“?“

Įtraukė bičiulius

Taip prieš dvejus metus I. Kacevičius ėmėsi programuoti žaidimus ir dairytis nišos, kurioje realizuoti save galėtų jau ne kaip vartotojas, o kaip… kūrėjas. Vieną, antrą nesudėtingą žaidimėlį sukūrė. Sėkmė, švelniai tariant, nebuvo svaiginanti, milžiniško pripažinimo vaikinuko kurti žaidimai nesulaukė, bet pats procesas jį labai sudomino.

Įtraukė į nestandartinę popamokinę veiklą I. Kacevičius (18) vieną po kito ir savo senus žaidimų partnerius – „atžalynietį“ Karolį Sereiką (19) bei Šviesiosios gimnazijos moksleivius, pusbrolius Liną Sinicką (18) ir Matą Sinicką (18).

Pradėjo nuo paprasčiausių projektų

Kartu vaikinai sukūrė porą–trejetą nesudėtingų žaidimėlių. „Tai buvo tokie, sakykime, žaidimukai, skirti užimti tave, kad laikas greičiau praeitų. Laukiant traukinio, autobuso ar pamokos – įsijungi, pašaudai, pagaudai arba renki kamuoliukus, rankioji taškelius… Per daug neapkraunantys, daug laiko ir išmanymo nereikalaujantys, – pasakojo I. Kacevičius. – Visus juos kėlėme į pasaulinę „Google play“ platformą, kurioje – didelė dalis pasaulio žaidimų, knygų, filmų, muzikos kūrinių. Pasiūlydavome savo kurtus žaidimus bičiuliams. Juos įprastai į savo išmaniuosius telefonus ar planšetinius kompiuterius atsisiųsdavo ir išbandydavo šimtas, du, geriausiu atveju – trys šimtai žmonių. Skaičiai – maži, bet tada atrodė visai neblogai. Juk analogiškų, nesudėtingų žaidimėlių internete knibždėte knibžda. Pasirinkimo yra.“

Jei jau kurti – tuomet tai, ko nėra rinkoje

Tačiau prieš metus, vasarį, ketveriukė pajuto, kad žaidimų rinkai reikia kažko naujo, o ir patiems kurti nesudėtingus „šaudyk–gaudyk–šokinėk–sprogdink burbuliukus“ žaidimus nebebuvo ūpo. Norėjosi kažko kito. Ko nors tokio, ko dar niekas nėra sukūręs.

„Esame puiki komanda, labai gerai papildome vienas kitą. Linas ir Matas puikiai piešia, yra geri dizaineriai, mudu su Karoliu atsakingi už programavimo pusę, nesame naujokai ir kurdami interneto puslapius. Taip susėdome „idėjų šturmui“ – diskutavome, ką gi mes, keturi kėdainiečiai vienuoliktokai, su savo pajėgumais ir potencialu esame pajėgūs „pagaminti“. Na ir Matas, kuris labai domisi kompiuteriais, pats nuolat komplektuoja, atnaujina savo turimą kompiuterinę techniką ir tuo tiesiog gyvena, nedrąsiai pasiūlė mums sukurti žaidimą, kuriame už ribotą virtualų biudžetą vartotojas galėtų susidėti unikalų stacionarų kompiuterį“, – bendro projekto, viršijusio bet kokius lūkesčius, pradžią prisimena L. Sinickas.

Vaikinai puikiai suvokė, kad toks žaidimas patiktų tik specifinei auditorijai ir galbūt netaptų populiariausiu žaidimu pasaulyje, bet iššūkio nepabūgo. „Apžiūrėjome „Google play“ programėlių parduotuvėlę ir joje neradome nieko analogiško. Na, gal ir buvo vienas kitas panašus dalykas, bet labai labai primityvus, su vos keliomis funkcijomis. Nusprendėme imtis šito reikalo“, – šyptelėjo L. Sinickas.

Palinkę prie kompiuterių – pusmetį

Prie pirmųjų savo kurtų žaidimų vaikinai praleido po mėnesį, daugiausia – du. Po jų tik retkarčiais sugrįždavo prie savo „kūrinių“ – tai kokią klaidą ištaisyti, tai patikrinti, kiek žmonių jais susidomėję. Du abiturientų kadaise sukurti žaidimai vis dar prieinami internete. Tiesa, yra ir tokių, kuriuos ketveriukė iš internetinių platformų pašalino – prabėgus metams ar dvejiems, jiems patiems šie pasirodė pernelyg primityvūs.

„Galvojome, kad ir šitas žaidimas dienos šviesą išvys po kokių dviejų mėnesių darbo, – paatviravo I. Kacevičius, kuris, kaip ir likę trys jo bičiuliai, žaidimo kūrimo, programavimo bei dizaino subtilybių išmoko pats. – Na ir ką gi… Pradedame mes programuoti, kurti dizainą, piešti virtualias kompiuterių dalis vasarį ir netrukus suprantame, kad – o varge – užtruksime kur kas ilgiau. Į „Google play“ platformą mūsų žaidimas pateko tik rugpjūčio pabaigoje. Mūsų, keturių žmonių, pavasario vakarai, vasaros dienos praėjo prie žaidimo kūrimo. Nesupratome, kokį didelį projektą apsiėmėme. Bet… buvo verta.“

Susikomplektuok kompiuterį pats

Kėdainiečių kurtas žaidimas – „PC Architect“ (liet. „Stacionaraus kompiuterio architektas“) simuliacinis, tad programuojamas kur kas ilgiau nei paprastesni, kuriuose reikia ką nors gaudyti arba rinkti kamuoliukus. Vaikinai internete suieškojo visą galimą žaidimo inventorių, susirado kone penkis šimtus įvairiausių stacionaraus kompiuterio dalių, du komandos piešėjai plušo prie piešimo „Photoshop“ programa, o likę du nariai palinko prie programavimo: žaidimo sistemos kūrimo, kodų rašymo.

„Norėjosi, kad vaizdai ir galimybės žaidime tikrovę atitiktų kuo labiau. Ieškojome kompiuterių dalių, kurios sukurtos 2009 m. ir vėliau. Mintis tokia: žaidėjas, gavęs ribotą virtualų biudžetą – tris šimtus penkiasdešimt dolerių, turi susikomplektuoti kuo geresnį kompiuterį. Su juo keliauja į virtualias varžybas, kuriose lyginama tavo sukurto ir kitų žmonių už tą pačią sumą sudėliotų kompiuterių galia. Laimi kovoje, gauni daugiau pinigų ir perki geresnes, naujesnes dalis. Naujausios dalys – tos, kurias realių kompiuterių dalių kūrėjai pristatė 2017-aisiais“, – pasakojo L. Sinickas.

Virtualios pamokos pravertė realybėje

Vaikinai, paklausti, kas gi gali įtraukti į tokį žaidimą, kaip „PC Architect“, dalijasi savo sukaupta patirtimi: „Galima kombinuoti skirtingais metais gamintas kompiuterių dalis. Viskas atlikta gana kūrybiškai. Mūsų žaidimą išbandę žmonės sakė, kad taip virtualiai bedėliodami kompiuterį, išmoko jį sukomplektuoti, įsivertinti, sau tinkamiausias kompiuterio dalis atsirinkti ir realybėje.“

Prasibrovė į lietuviškuosius topus

Praėjusiųjų metų rugpjūtį visam pasauliui prieinamu tapęs kėdainiečių žaidimas „PC Architect“ pamažu atrado kelią į žaidėjų elektronikos prietaisus.

„Iš pradžių žaidimu dalijomės su savo draugais, bendraklasiais. Su tais, kurie mėgsta žaidimus. Pradėjome siuntinėti žinutes, rašyti pranešimus į pačias įvairiausias socialinio tinklo „Facebook“ grupes, kuriose susirinkę panašaus profilio žaidimų mėgėjai. Aplankiau šimtus grupių. Lietuviškuose internetiniuose forumuose rašydamas akcentavau, kad tai – lietuvių kurtas žaidimas, tikėjausi, kad šis faktas tautiečius išties labai sudomins, – šyptelėjo L. Sinickas – Kreipiausi į įvairiausius žaidėjų forumus visame pasaulyje. Neslėpsiu – darbo įdėjau daug, bet jis atsipirko. Jau per pirmąsias penkias dienas patekome į lietuviškuosius „trendus“, kitaip sakant, tarp populiariausių programėlių, kurios atsisiunčiamos ir naudojamos Lietuvoje.

Į pasaulinius reitingus neprasimušėme, čia nieko keisto ar labai liūdinančio. Į pasaulinius topus patekti daug sunkiau nei į Lietuvos, kai vartotojai turi tokį platų įvairiausių žaidimų ir kitokių programėlių pasirinkimą. Galų gale, juk ir ne kiekvieną vartotoją pasiekia informacija, kad yra sukurtas toks simuliacinis žaidimas. Yra žmonių, kurie apie jį dar nesužinojo.“

Lūkesčius viršijo šimteriopai

Ir taip, iš pradžių patiems save reklamuojant, vėliau – žiniai apie „PC Architect“ sklindant iš lūpų į lūpas, po pirmojo mėnesio „Google play“ platformoje įvyko didysis „sprogimas“.

„Tikėjomės, kad mūsų žaidimą atsisiųs ir išbandys daugiausia tūkstantis ar pora tūkstančių žmonių. Tai buvo mūsų pirminis tikslas. Tačiau skaičiai augo akyse. Tūkstantis vartotojų mūsų žaidimą atsisiųsdavo vos per vieną dieną. Populiarėjome žaibiškai. Mus užplūdo labai geras jausmas“, – neslėpė žaidimo kūrėjai.

Jeigu jų tikslas buvo tūkstantis vartotojų, o po savaitės žaidimą kasdien ėmė atsisiųsti po tūkstantį žmonių, jau po mėnesio šis skaičius šoktelėjo iki aštuoniolikos tūkstančių per dieną. „Tiesa, praėjus pusmečiui nuo „PC Architect“ paleidimo, jis yra siunčiamas rečiau, bet šiaip ar taip jį kasdien pasaulyje išbando trys–keturi tūkstančiai žmonių. Tai mums – fantastiški skaičiai“, – pasidžiaugė I. Kacevičius.

Vaikinus užplūdo ne tik malonus pripažinimo jausmas, bet ir dar didesnė motyvacija. „Kiek jau atsisiuntė, kiek jau atsisiuntė?“ – kėdainiečiai nekantriai duomenis tikrindavo kelissyk per dieną, nors sistema atsinaujina ir perskaičiuotą informaciją pateikia tik kartą per parą…

Pusė milijono…

Šiandien žaidimą „PC Architect“ atsisiuntę ir išbandę yra 540 tūkst. viso pasaulio „Android“ sistemas savo įrenginiuose turinčių mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių vartotojų. Nuolat žaidžiančių, išbandžiusių ir iš savo turimų programėlių sąrašų kol kas neištrynusių – 80 tūkst.

„Iš pradžių, matydami, kad vieną dieną atsisiuntę, po kelių dienų žaidimą žmonės ištrina, šiek tiek supanikavome. Ką? Kodėl? Nejaugi nepatiko? Tačiau su laiku suvokėme, kad tai – natūralu, kad taip žmonės elgiasi su nemaža dalimi programėlių savo telefone. Tai – ne pokalbių svetainė, kuria naudojiesi nuolat, ne žemėlapiai, kurie telefone keliaujančiam žmogui būtini. Pabandė, įveikė užduotis, ištrynė. Vėliau galbūt vėl parsisiųs – pažiūrėti, ar yra kažkas naujo, ar patobulėjome“, – tikino L. Sinickas.

…visame pasaulyje

Tiesa, iš pradžių kone aštuoniasdešimt procentų žaidėjų būta būtent iš Lietuvos. Tačiau kėdainiečiai abiturientai pastebi, kad dabar ne lietuviai yra gausiausiai jų kurtą žaidimą žaidžianti tauta: „Pačių įvairiausių šalių gyventojai išbandė mūsų kūrinį. Daugiausia vartotojų – Jungtinėse Amerikos Valstijose – kone 60 tūkst. „PC Architect“ žaidžia kaimynai lenkai, žaidžia rusai, brazilai, anglai, italai, turkai. Keturiolika tūkstančių žmonių atsisiuntė žaidimą Indonezijoje. Be abejo, žaidžia ir lietuviai.“

Savo kūrinį išnarstė po kaulelį?

Na, o ar niekada nesusimąstėte, kaipgi detaliai žaidimą yra išnarstęs pats jo kūrėjas? „Kartais žmonės susisiekia su mumis ir klausia, kokį geriausią kompiuterį patys esame sukomplektavę. Regis, žaidimo kūrėjas pats turi būti pasiekęs daug, įveikęs visus lygius… Bet taip nėra. Tokią pačią išvadą galima daryti beveik apie kiekvieno žaidimo kūrėjus, mat šie į savo produktą nežiūri, kaip tie, kurie šį vartoja, žaidžia. Tu, kūrėjas, visuomet stebi, ką galėtum patobulinti, kur įsivėlė kokia klaida, tikrini, kodėl staiga nustojo veikti viena ar kita funkcija… Atlieki atnaujinimus, išsaugai pakeitimus, taisai gedimus. Nėra taip, kad galėtum jį žaisti kaip įprastas vartotojas“, – savo poziciją dėstė I. Kacevičius.

Kur tobulėti – dar yra

O kas gi dabar, praėjus vieneriems metams? Ketveriukė apleis savo populiarumo rekordus sumušusį žaidimą, o galbūt mato perspektyvą patobulinti jį dar labiau? „Ketiname į pasirinkimus įtraukti naujų, 2018-aisiais sukurtų kompiuterių dalių. Tai viena. Antra – šiuo metu jis prieinamas tik „Android“ sistemą turintiems išmaniesiems telefonams bei planšetiniams kompiuteriams. Ketiname pritaikyti žaidimą ir iOS platformai. Mums yra kur tobulėti, plėstis ir naujintis. Didžiausią motyvaciją tai daryti kelia teigiami žaidimą išbandžiusių žmonių iš viso pasaulio žodžiai ir patarimai, paliekami mums internete. Norime, kad „PC Architect“ ilgą laiką nepabostų žaidžiantiems ir mums neštų pelną. Ketiname prie jo darbuotis dar metus, o ateičiai knibždame naujų idėjų, minčių, projektų, svajonių“, – nedrąsiai prasitarė, tačiau kol kas daugiau nedetalizavo I. Kacevičius ir L. Sinickas.

Kapsi ir pirmieji uždirbami pinigai

Į vaikinų banko sąskaitas jau kurį laiką kapsi ir pirmosios iš žaidimo uždirbamos pajamos. „Įkelti žaidimą į „Google play“ platformą kainuoja 25 dolerius. Tai – vienkartinis mokestis. Už tai, kad žaidimas ten išliktų, mokėti daugiau nieko nereikia. Mes neuždirbame nė cento iš to, kad jį atsisiunčia šimtas, tūkstantis ar pusė milijono žmonių. Tačiau pinigai jau kapsi – žaidime yra reklamų baneriai, iš jų ir uždirbame, visai kaip ir bet kuris kitas žaidimų kūrėjas“, – pasakojo I. Kacevičius.

Bendraamžiai linksminasi, ketveriukė investuoja į ateitį

Paklausti, ar negaila mėnesių, prabėgančių palinkus prie kompiuterio ekrano, rašant kodus, programuojant žaidimus, kai tuo metu bendraamžiai laisvalaikį leidžia galbūt linksmiau ir aktyviau, vaikinai patikina, jog viskas priešingai – jie netgi besidžiaugią atradę savo gyvenimo kelią.

„Tiesiog natūraliai vienam po kito atėjo laikas, kai pradėjome mąstyti, ką gi veiksime gyvenime. Gana žaisti – metas kurti savo. Ir patikėkite – mums tikrai negaila prie kompiuterių praleistų valandų, dienų, mėnesių ar net metų. Visi keturi esame abiturientai, pats laikas galvoti, ką gi veiksime toliau, po gimnazijų baigimo. Vakarėliai, nereikšmingos pramogos – tik laiko švaistymas. Kokia iš to vertė?“ – retoriškai klausė I. Kacevičius ir L. Sinickas, kaip ir jų bičiuliai K. Sereika bei M. Sinickas, pasiryžę ateitį sieti ne su kuo kitu, bet su žaidimų arba tinklalapių dizainų kūrimu bei programavimu.

Gilina žinias

Beje, kėdainiečiai abiturientai ne tik virtualioje erdvėje gilina žinias – jie dalyvauja įvairiose respublikinėse konferencijose. Vienos tokių – KTU sausį vykstančios „Game Jam“ ir „Hacker Games“ konferencijos. „Prieš metus visi keturi dalyvavome pirmą kartą. Tai toks renginys, kai labai daug žmonių susineša kompiuterius, sėdi milžiniškoje salėje, jiems pasakoma idėja ar tik žodis, pagal kurį jie turi kurti žaidimus. Vyksta varžybos. Įdomu. Šiemet vėl dalyvausime“, – šyptelėjo I. Sinickas.

Lietuviai – neblogi programėlių kūrėjai

Tiesa, su puse milijono atsisiuntimų visame pasaulyje „PC Architect“ kūrėjų ketveriukė pripažįsta nesanti Lietuvos žaidimų kūrėjų lyderė. „Lietuviai yra sukūrę programėlę pavadinimu „Cooking fever“ (liet. „Maisto gaminimo karštligė“). Tai – tarsi virtualus restoranas, į kurį užsukantiems žmonėms gali gaminti maistą. Šios programėlės atsisiuntimų – jau kone šimtas milijonų. Mums dar yra kur pasitempti. „Cooking fever“ programėlė egzistuoja kiek ilgiau – kone trejus metus. Šimto milijonų mes galbūt ir nepasieksim, bet jau daugiau nei pusė milijono atsisiuntimų žaidimui, kurį sukūrė keturi jauni moksleiviai kėdainiečiai, manytume, tikrai džiuginanti pradžia“, – vienas kitam antrino L. Sinickas ir I. Kacevičius.

www.alfa.lt