Remiantis statistiniais duomenimis, per pastaruosius ketverius metus kiekvienas 25 metų Britanijos gyventojas pakeitė savo gyvenamąją vietą bent 6 kartus dėl padidėjusio nuomos mokesčio. Praėjusį savaitgalį Jeremy Corbyn pareiškė, kad leiboristai sieks būsto sektoriaus gerinimo, kas visų pirma liečia nuomos kainų apribojimus.
Kokia yra nuomos kainų kontrolės esmė?

Simon mano, kad Didžiajai Britanijai jau seniai reikia nuomos kainų kontrolės ir tam tikrų ribų nustatymo. Nors problema yra ne tiek nuomos dydis ir augimas, kiek būsto trūkumas. Tuo tarpu Richard Blanco, privatus nuomotojas, kuriam priklauso 13 skirtingų apartamentų Londone, mano, kad “tai pakenks verslui, todėl valstybė neturėtų įsikišti į šį sektorių”.

Kas teisus?

Tai gana prieštaringas klausimas, reikalaujantis išsamaus apsvarstymo. Tokiu būdu, Jeremy Corbyn siūlo perduoti įgaliojimus dėl nuomos dydžio apskritims ir nustatyti tam tikrą nuomos kainų lygį trejiems metams. Būsto srities ekspertai mano, kad negalima nustatyti vienodos vertės trejiems metams, nes niekas nežino, kas įvyks su kainomis per šį laikotarpį.

Kaip bus kontroliuojamas nuomos lygis?

Vietos valdžios institucijos, kurios kontroliuos nuomos veiklą, galės šiek tiek sumažinti jos lygį, t.y sumažinti skirtumą tarp būsto nuomos kainos rinkoje ir socialiniu būstu. Be to, skirtinguose šalies miestuose šie skaičiai skirsis. Kai kuriuose rajonuose šis skirtumas yra nereikšmingas, todėl pokyčiai bus nedideli. Pavyzdžiui, Londone yra didelis skirtumas tarp nuomos rinkos kainos ir socialinio būsto. Taip pat kontrolės mechanizmas numato specialios vertinimo Agentūros sukūrimą ir “sąžiningo” nuomos kainos lygio nustatymą su galimybe apskaičiuoti nuomos augimą ateinantiems trejiems metams.

Ar nuomos kainų kontrolė bus veiksminga?

Nuomininkai yra nusiteikę gana skeptiškai, kad vietos valdžios institucijos nustatys nuomos kainos limitą. Be to, naudinga tai bus tik tiems asmenims, kurie nuomoja būstą ilgam laikotarpiui, nes jiems nuomos kainą bus fiksuota. Tačiau ryšium su tuo, kad rinkoje yra būsto deficitas, rasti jį net už mažesnę arba fiksuotą kainą yra nelengva.
Viena vertus, tokia politika, skirta kontroliuoti nuomos kainą, laikoma “patrauklia”, nes valstybė visgi atkreipia dėmesį į būsto kainų neprieinamumo problemą ir jo trūkumą. Kita vertus, nekilnojamojo turto neprieinamumo problemą būtina spręsti ne apribojimais, o naujais valstybės pastatymais tam, kad nekilnojamojo turto rinka būtų prieinama kiekvienam.