„Radome savo nišą – turime savitą veidą“, – pasididžiavimo, kad gana greitai pasisekė užkariauti rinką, neslepia jauni ūkininkai Jovilė KUZMICKAITĖ ir jos gyvenimo draugas Eivydas AMŠIEJUS.

Sunku išvardyti visas daržoves, salotas, prieskonines žoleles, nuo Velykų iki Kalėdų augančias jų ūkyje Varnagirių kaime Alytaus rajone. Mat augalų pavadinimų – begalė, dauguma negirdėti: mibunos, mizunos, kleitonijos, frize ir koralinės salotos, habanero ir jalapeno paprikos, spagetiniai moliūgai. Romaninės salotos panašios į rožes, koralinės, be abejo, – į koralus.

Bulvės grožį gadina

Trečius metus J. Kuzmickaitė ir E. Amšiejus sėkmingai turguje realizuoja pačių užaugintas gėrybes. Jos auga trijuose hektaruose.

„Kitų pajamų neturime – tik iš ūkio“, – šypsosi J. Kuzmickaitė, paklausta, ar jos trijų asmenų šeimai pakanka pajamų, gaunamų iš trijų hektarų. Kodėl ji su Eivydu, turėdami kelis kartus daugiau žemės, neaugina bulvių, kopūstų, kitų įprastų daržovių, pagaliau gyvulių, šilauogių, braškių?

„Kiekvienas ūkininkas susikuria savo strategiją, kaip užkariauti rinką. Mūsų strategija buvo auginti išskirtinę produkciją – pirkėjams pasiūlyti naujovių. Augindami hektarą kopūstų ar kelis hektarus bulvių, būtume vieni iš daugelio. Vadinasi, padidėtų konkurencija. Be to, auginant daug kopūstų, bulvių, reikia turėti, kur visa tai sandėliuoti. Geriau visko auginsiu po nedaug, pavyzdžiui, po 10 arų paprikų ir baklažanų, ir po truputį juos realizuosiu. Norėjome, kad turguje mūsų prekystalis išsiskirtų parduodamų gėrybių švara, grožiu, tad žemėtos bulvės prie to netinka“, – su savo šeimos ūkio strategija supažindina J. Kuzmickaitė.

Toji strategija gimė ne iš karto. Jos pradžia – galbūt česnakai. Galbūt – prigimtas noras kapstytis žemėje, ką nors joje auginant.

Daigai nesužavėjo

Jovilė su Eivydu ūkininkauti Varnagiriuose pradėjo 2014 m. Čia – jo tėvo paveldėta sodyba ir žemė. Lig tol abu gyveno mieste.

„Vyras visada buvo miestietis, aš užaugau Pagynės kaime Kauno rajone. Žemės ūkio darbai man nebuvo svetimi – padėdavau mamai ravėti, laistyti ir nuskinti agurkus, pomidorus, jie augo didžiuliame plote, mat buvo auginami parduoti. Tačiau atsakingi žemės ūkio darbai man buvo svetimi“, – pasakoja Jovilė. Atsakingais žemės ūkio darbais ji vadina strategiją – gebėjimą nuspręsti, kas sodintina, kas ne, kaip keistina ūkio kryptis. Moteris pateikia puikios strategijos pavyzdį: jos tėvai Dalia ir Edvardas Abukauskai, supratę, kad neapsimoka pomidorus ir agurkus tiekti didmeninei prekybai, ėmė jais prekiauti turguje, vėliau – rauginti įvairias daržoves ir sėkmingai jas realizuoti.

Jovilė ir Eivydas 2014 m. pasodino hektarą žieminių česnakų. „Sodindami juos galvojome ir apie prekybą pomidorų, agurkų, baklažanų ir paprikų daigais, todėl pasistatėme šiltnamį su šildymo sistema. Daigelius auginau iš sėklų. Tais metais gimė sūnelis. Auginant jį man trūko veiklos, todėl visą žiemą naršiau internete domėdamasi kitomis ūkininkų auginamų salotų, daržovių veislėmis. Pakerėjo jų grožis! Jokiame Lietuvos turguje tokio grožio nemačiau. Parsisiunčiau iš užsienio sėklų ir pavasarį pasėjau, – į netolimą praeitį grįžta Jovilė. – Prekyba daigais mūsų nesužavėjo dėl didelės konkurencijos. Supratome, kad ši veikla – ne tai, ko norėjome.“

Apgulties nesitikėjo

Kai Jovilė ir Eivydas 2015 m. birželį į Kauno Kalniečių mikrorajono turgelį atsivežė iš parsisiųstų sėklų užaugintų sviestinių, ąžuolalapių ir romaninių salotų, jas puolė graibstyti pirkėjai. „Maišelių pritrūkome. Nesitikėjome tokio pirkėjų antplūdžio. Paprastos salotos jiems buvo atsibodusios, todėl smagiai pirko mūsiškes. Jos ir gražios, ir skanios, ir gausios vitaminų, mineralinių medžiagų. Anksti salotas išsipardavę supratome, kad jų atsivežėme per mažai, – prisimena Jovilė,

patikslindama, jog tąkart į turgelį ji su Eivydu atvyko iš nevilties, kad didmenininkai jų gražiomis salotomis nesusidomėjo: – Gražiąsias salotas auginome turėdami tikslą jas tiekti didmeninei prekybai – į naktinius turgus. Tačiau žmonės, kurie čia įsigytomis gėrybėmis dieną prekiauja turguje, nesusidomėjo mūsų salotomis, 50 centų brangesnėmis už įprastas, – neįvertino jų grožio. Gaila buvo, kad nuvys, todėl atsivežėme į turgelį.“

Rado aukso vidurį

Jovilė ir Eivydas, sėkmės turguje paakinti, šiltnamyje pasėjo salotų, prieš tai daigus iškėlę į lauką. Vasaros pabaigoje ėmė naujuoju salotų derliumi prekiauti mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose Kaune.

Kitąmet, t. y. pernai, ūkio savininkai salotomis apsėjo 1,5 ha. „Visų nepardavę supratome, kad pasėjome per daug. Šįmet radome viduriuką – jau žinome, kiek auginti salotų, kad nepatirtume nuostolio“, – sako Jovilė. Ji dažniausiai ūkio gėrybes suruošia turgui, o vyras jomis prekiauja Kauno ir Vilniaus mobiliuosiuose turgeliuose. Šeštadieniais abu prekiauja: ji – Kaune, jis – Vilniuje. „Tądien keliamės 4 valandą, kitomis turgelių dienomis – 6 valandą. Man labiau patinka auginti, vyrui – važiuoti į turgų“, – sako Jovilė. Jos su vyru ūkyje – trys 7 arų šilt­namiai ir vienas nedidelis. Statomas ketvirtas 7 arų šiltnamis.

Sėja prasideda vasarį

„Pirmosios sėklos į žemę keliauja vasario mėnesio viduryje. Špinatai, krapai, ridikėliai sėjami nešildomo šiltnamio žemėje, dengiami agroplėvele. Salotos, kopūstinės daržovės sėjamos šildomame šiltnamyje – daigyne. Mūsų žalumynų sezonas, – kai išriedame į turgelius, – pradedamas balandžio mėnesio pabaigoje ir tęsiasi iki Kalėdų. Ūkio pradžioje auginome 1 ha česnakų, tai ir buvo pirmoji kultūra, kuri mus iš miesto prišaukė į kaimą. Sodindami česnakus, svajojome apie didesnį asortimentą. Nusprendėme auginti salotas, lapinius burokėlius (mangoldus), pomidorus, baklažanus, paprikas, ropes, pankolius. Puikiai prisimename mūsų pirmąją prekybos dieną mobiliame ūkininkų turgelyje: atsivežėme apie 10 dėžučių salotų ir visas pardavėme turgui net neįpusėjus. Tada supratome, kad žalumynai karaliaus mūsų daržuose. Gavę motyvacijos stipriai kibome į darbus, per metus mūsų žalumynų asortimentas išaugo kone keturis kartus. Pradėjome auginti azijietiškus: kininius ir japoninius kopūstus, japonines garstyčias, 4 rūšių lapinius kopūstus, lapinius ridikėlius, lapinius burokėlius, kleitonijas“, – savaip ūkio strategiją apibūdina E. Amšiejus. Mibunos ir mizunos – tai japoninių kopūstų, kleitonijos – japoninių salotų rūšys.

Širdis dainuoja žiūrint į žalią spalvą

Ant „Amšiejų ūkio“ prekystalio – didžiulė įvairovė salotų, prieskoninių žolelių ir daržovių. Tarp pastarųjų – Lietuvoje kol kas retų veislių moliūgai, paprikos, baklažanai, morkos, pankoliai, vynuoginiai pomidorai, šparaginės pupelės. Antai baklažanai ne tik violetiniai – dar ir balti, dryžuoti. Morkos – ir šviesiai gelsvos, vos ne baltos, ir violetinės. Kelių spalvų ir vynuoginiai pomidorai. Paprikos – banguotos. Kokaido moliūgai valgomi su žieve. Tiesiog juos kepant ar verdant žievės nelieka.

Ūkis klesti, pirkėjų netrūksta, tad pora gali mėgautis gerų pajamų teikiamais malonumais – pirkti gerus automobilius, statydintis vilą, keliauti po užsienį?

„Esame įsitikinę, kad būtina padėti pinigus ten, iš kur juos gauni. Pajamas gauname iš ūkio, tad ir investuoti į jį reikia. Ketiname pasistatyti sandėlį, dar vieną šildomą šiltnamį, įsirengti šaldytuvą. Pavasaris – didžiausių investicijų metas: perkame sėklas, durpes, agroplėvelę. Chemijos nenaudojame. Tik pomidorus purškiame nuo maro, – sako Jovilė. – Esu laiminga gyvendama kaime ir galėdama žmonėms pasiūlyti gražių, skanių gėrybių. Man labai patinka auginti, kas dieną eiti į šiltnamį ir matyti, kaip kalasi daigeliai. Širdis dainuoja žiūrint į žalią – ne pilką spalvą.“

Jauni ūkininkai rado savo nišą: augina negirdėtus augalus

Ankstesnis 1 Of 6 Kitas

www.alfa.lt