„Tėti, mama, pabaigęs dešimtą klasę į mokyklą nebegrįšiu“, – tokios frazės turbūt nenorėtų išgirsti nė vienas tėvas. Nepaisant to, kai kuriems iš jų su tokia žinia tenka susitaikyti. Psichologai sako, kad paaugliai tokių drastiškų sprendimų nepriimtų, jeigu jaustų didesnį šeimos palaikymą. Darbo rinkos ekspertai priduria: esą pasiryžimas nebaigti mokyklos gali sukelti ir kitų problemų, pavyzdžiui, asmenys be išsilavinimo rizikuoja likti bedarbiais.

Pavargsta susidurti su nesėkme

„Pabaigiau dešimt klasių, ir gana. Aš jau ir taip protingas, man nereikalingas tai įrodantis popierius. Išvažiuosiu į užsienį, užsidirbsiu daug pinigų ir gyvensiu kaip karalius“, – tokias paauglių kalbas nesunku išgirsti viešosiose erdvėse.

Pro ausis nepraslysta ir jų žodžiai, esą šiais laikais brandos atestatas nieko nereiškia, juk net ir baigę aukštąjį mokslą negauna gerai mokamo darbo. Galbūt jų žodžiuose yra dalis tiesos, bet nejau iš tiesų geras išsilavinimas šiais laikais žmogui nieko neduoda?

Šiaulių rajono pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Vitalija Monkienė ragina atsikratyti standartinio mąstymo ir į situaciją pažvelgti mokinių akimis. Anot jos, nebaigti mokyklos dažniausiai ryžtasi specialiųjų ugdymo poreikių turintys paaugliai. Išklausę privalomojo mokymosi kursą, jie nebenori toliau mokytis, nes iš aplinkinių negauna kvalifikuotos pagalbos, pavargsta nuolat susidurti su nesėkme.

„Kai kuriems mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, visiškai pakanka progimnazijoje įgytų elementarių raštingumo, buitinės aritmetikos įgūdžių, žinių apie pasaulį. Jeigu vėliau jie randa darbą pagal pomėgį, manau, jų gyvenimas susiklosto sėkmingai. Nebūtinai vaikas turi baigti dvylika klasių ir gerai mokytis, kad jam sektųsi gyvenime“, – „Šiaulių naujienoms“ komentavo V. Monkienė.

Kita vertus, jos nuomone, nepilnamečiai neskubėtų mesti mokslų, jeigu šeimoje mokslas ir švietimas būtų akcentuojamas kaip didelė vertybė.

Pasigenda gero tėvų pavyzdžio

Psichologė pasakojo, kad konsultuodama tėvus visada pirmiausia ragina vaikams pradėti rodyti savo pavyzdį. Pataria dažniau kalbėti apie knygų skaitymo naudą, išsilavinimo svarbą. Deja, ne visos šiuolaikinės šeimos švietimą laiko prioritetu. Daugumai svarbesnė materialinė gerovė.

„Man iš tiesų keista girdėti, kai lietuvių kalbos mokytoja didžiuojasi dirbdama Anglijoje ir valydama viešbučius, nes ten daugiau uždirba. Keistai skamba ir mintys, esą darbdavys į diplomą nežiūri, svarbu tik, kad žmogus turėtų pakankamai darbinių įgūdžių. Norėčiau, kad būtų kitaip, išsilavinimas neturėtų būtų nuvertinamas“, – mano pašnekovė.

Gaila, tačiau taip mąsto ne visi. Jeigu paauglys nuoširdžiai tiki, kad jam išsilavinimo nereikia, vargu ar kas nors jį paskatins mąstyti kitaip. Žinoma, tėvams visiškai nuleisti rankų nereikia. Tokiu atveju verta paanalizuoti, kodėl šešiolikametis nebenori mokytis, galbūt viskas ne dėl tinginystės.

„Reikėtų paanalizuoti, gal vaikas turi mokymosi problemų, specialiųjų ugdymosi poreikių, o gal jis tiesiog praleido daug pamokų ir atsiradus didelėms spragoms savarankiškai nebegali įveikti mokymosi kurso, dėl to supanikavo“, – patarė V. Monkienė.

Ji sakė, kad paprastai paauglių nenoras kalbėtis apie problemas ir kartu spręsti iškylančias problemas, rodo susilpnėjusį ryšį tarp šeimos narių arba visišką jo nebuvimą: „Jeigu paauglys pats sprendžia savo ateitį, rėžia, kad toliau mokykloje nesimokys, ir trenkia durimis, vadinasi, su šeimos ryšiais yra kažkas negerai. Darniose šeimose paaugliai teikia ne ultimatumus, bet prašo tėvų patarimo, dalijasi savo problemomis.“

Efektyvesnių rezultatų tėvai pasiektų, jeigu su savo vaiku dirbtų nuo pat mažų dienų. Džiaugtųsi kiekvienu jo pasiekimu, susidomėjimu dinozaurais, robotais, fantastika ir t. t.

Psichologės teigimu, kai vaikui sukanka šešiolika, keisti jo įsitikinimus ir pasaulėžiūrą dažniausiai jau būna per vėlu.

Rizikuoja tapti bedarbiais

Darbo rinkos ekspertė Rita Karavaitienė dienraščiui sakė, kad paaugliai, nepaklausę tėvų patarimų ir metę mokslus, ateityje rizikuoja tapti bedarbiais.

„Neturintys vidurinio išsilavinimo, darbinės patirties iš esmės yra rinkos autsaideriai ir nėra geidžiami darbuotojai. Nekvalifikuota darbo jėga uždirba mažiausiai, nebent sukuria savo verslus, bet vis tiek pasiseka tik pavieniams. Iš principo didžioji dalis neturinčiųjų išsilavinimo yra bedarbiai. Tiesiog darbo rinkoje jiems sunku adaptuotis, nes neturi reikalingų įgūdžių“, – informavoa R. Karavaitienė.

Anot jos, neturintys išsilavinimo dažniausiai būna nelinkę mokytis, nėra suinteresuoti susirasti darbą. Tai lyg ir atskira, sunkiai pajudinama užsisėdėjusių bedarbių grupė, gyvenanti iš pašalpų ar menko atlygio. Paprastai tokie asmenys gauna pavienius, mažai mokamus darbus, nebūtinai fiksuojamus oficialiai.

Nebaigusiems mokslų itin sunku prasimušti darbo rinkoje, nes jų motyvacija dirbti būna labai silpna, nenori tobulėti. Dažnai tai būna žmonės su silpnais socialiniais įgūdžiais ir pan.

Specialistės teigimu, neturinčių išsilavinimo niekas nelaukia ir užsienyje.

„Užsienyje jiems tikrai nebus lengviau, manantys priešingai, matyt, prisižiūri per daug filmų ir sėkmės istorijų, kur pasiseka tik vienam iš tūkstančių mokyklos nebaigusių žmonių. Paprastai po kelerių metų jaunuoliai pradeda gailėtis nebaigę mokslų, neįgiję tinkamo išsilavinimo. Tokiems asmenims vėliau būna sunkiau įrodyti savo kompetenciją, įsilieti į darbo rinką, nes jiems tenka konkuruoti su tais, kurie yra baigę mokslus ir turi darbinės patirties“, – lygino R. Karavaitienė.

Ragina baigti bent jau profesinę mokyklą

Darbdaviai nėra linkę įdarbinti išsilavinimo neturinčių asmenų. Jie būna pasmerkti vegetuoti darbo rinkoje. Be to, tokie asmenys susiduria su didesniais sunkumais norėdami pereiti visus etapus, siekdami geros karjeros. Kitaip tariant, tik turintys aukštąjį išsilavinimą gali pretenduoti į geriau apmokamus darbus.

Žinoma, ne visiems būtina baigti gimnaziją. Praversti gali ir profesinis išsilavinimas. Profesinis išsilavinimas taip pat gali būti puikiai pritaikomas darbo rinkoje, nes kuo toliau, tuo labiau trūksta kvalifikuotų savo amatą išmanančių darbuotojų.

Ne ką lengviau sekasi prasimušti ir moksleiviams, norintiems įsidarbinti tik vasarai. Darbo rinkos ekspertė patikino, kad mokiniai dažniausiai ieškosi darbo už pinigus, o ne įmonės praktikai atlikti. Mokinių, norinčių kuo anksčiau darbo rinkoje išbandyti savo jėgas, tik daugėja, bet jie dažniausiai pralaimi studentams.

„Moksleivių ir studentų, norinčių padirbėti vasarą, netrūksta. Puiku, kad jie derina mokslus ir darbą, dar šauniau, jog nemeta mokslų. Nepaisant to, įmonės lanksčiau žiūri į studentus, nes darbdaviai nenori susidurti su apribojimais dėl mokinių darbo valandų ir apskritai jų darbo sąlygų“, – sakė R. Karavaitienė.

Reziumuodama ji dar kartą patikino, kad darbo rinkoje daugiau galimybių prasimušti turi įgiję profesinį ar aukštąjį išsilavinimą. Todėl ragina tėvus daugiau bendrauti su savo vaikais ir paskatinti juos baigti bent jau profesinę mokyklą.

www.alfa.lt