1992 metais indų laivas „Jūrų žvaigždė“ išplaukė iš Bombėjaus į malaiziją. Laive buvo 10 turistų ir 39 įgulos nariai. Iš pradžių viskas ėjosi normaliai, tačiau penktą plaukimo dieną netikėtai įsisiautėjo smarki audra. Radijo ryšys nutrūko ir paskutinis pranešimas iš laivo buvo „SOS! Skęstame!“ O netrukus laivas pradingo iš visų radarų, esančių netoliese nuo nelaimę patyrusio laivo.

Kai audra aprimo, į „Jūrų žvaigždės paieškas“ įsitraukė penki Indijos pakrančių apsaugos kateriai. Kelias dienas jie detaliai tyrė katastrofos zoną, tačiau jokių laivo pėdsakų aptikta nebuvo. Visuose oficialiuose raportuose buvo pažymėta, kad laivas nuskendo ir visi keleiviai bei jūrininkai žuvo.
Lygiai po trijų metų, tą pačią dieną – 1995 spalio 16 toje pačioje vietoje apstulbusių žvejų akyse nežinia iš kur atsirado laivas. Netoliese esantys laivai priėmė jo signalą: „Viskas gerai! SOS atšaukiamas! Audra netikėtai nurimo!“

Tačiau niekas nebuvo girdėjęs jokio nelaimės signalo, o audrų šiose vietose nebuvo daugiau kaip metai laiko.

Kranto apsaugos pareigūnų nuostabai nebuvo ribų, kai jie atpažino mistiškai atsiradusį laivą – tai buvo pradingusi „Jūrų žvaigždė“. Joje keleiviai surengė šventę savo išsigelbėjimo proga. Iš pradžių jie nepatikėjo, kad laivas jau tris metus kaip oficialiai paskelbtas žuvusiu. Kapitonas palaikė tai nevykusiu juokeliu. Jo žodžiais tariant, jie pasiuntė paskutinį nelaimės signalą ne vėliau kaip prieš tris valandas, o visą likusį laiką herojiškai grūmėsi su štormu. Galima įsivaizduoti komandos narių siaubą, kai jie pagaliau suvokė, jog iš gyvenimo išbraukta ištisi trys metai.

Galbūt ši istorija pasirodys neįtikėtina, tačiau yra žinių apie dar kelis panašaus pobūdžio įvykius. Kaip praneša žurnalas „Skeptikal inkvairer“, 1995 metais nepaaiškinamomis aplinkybėmis pradingo prancūzė Luiza Diupen, gyvenusi nedideliame provincijos miestelyje. Surasti jos nepavyko ir giminaičiai jau ėmė galvoti apie blogiausią. Tačiau po metų, lygiai tą pačią dieną, Luiza netikėtai sugrįžo. Prireikė nemažai laiko, kad galima būtų įtikinti nerūpestingą „keliautoją“ tuo, kad jos pasivaikščiojimas truko ištisus metus.

Paaiškėjo, kad tą nelemtą dieną Luiza išėjo apsipirkti. Jai pasirodė truputį keista, kad pakeliui nesutiko nė vieno žmogaus. Netikėtai dangų aptraukė debesys, pakilo stiprus vėjas. Jaunoji moteris kurį laiką jautėsi negerai, o paskui pastebėjo, kad išklydo iš kelio. Praklaidžiojusi apie valandą laiko, ji galiausiai pasiekė parduotuvę, nuoširdžiai nesuprasdama, kodėl visi kaimynai į ją žiūri taip išsigandę.

Žiniasklaidoje periodiškai pasirodo pranešimai apie žmones, kurie paslaptingu būdu pradingsta vienam ar kitam laikui, o paskui atsiranda toje pačioje vietoje. Mokslininkai ne kartą mėgino ištirti šias anomalijas, tačiau iki šiol nė vieno tyrimo rezultatai nepaskelbti. Tuo metu pačiuose įvairiausiuose planetos taškuose panašiu būdu ir toliau dingsta žmonės. Egzistuoja ir tam tikras dėsningumas. Netikėtai prasideda audra ar uraganas, smarkus lietus, staiga pasidaro labai šalta. Dauguma pradingėlių jautė skausmą smilkiniuose, jiems staigiai aptemdavo akyse.

Matyt, būtent šiuo momentu ir įvykdavo fantastiškas laiko pasislinkimas. Pradingėlių apskaičiavimu, praeidavo dvi, maksimum trys valandos, paskui jie vėl atsirasdavo toje pačioje vietoje, kur juos netikėtai užklupo audra. Stulbina vienas niuansas. Jeigu žmogus manė, kad klaidžiojo valandą laiko, tai jį surasdavo po metų, o kai pradingėliui praeidavo dvi valandas, jis atsirasdavo realiame gyvenime po dviejų metų. Įdomu, kad aukos nieko nesutikdavo savo kelyje, o jų rankiniai ar kišeniniai laikrodžiai dingimo ir sugrįžimo metu sustodavo, o paskui vėl pradėdavo eiti.

Yra kelios hipotezės apie šiuos keistus reiškinius. Pasak vienos, žmones pagrobia ateiviai, kurie paskui ilgai juos tiria. Tačiau ši versija neįtikima. Pirmiausiai, patys „keliautojai“ nieko nepamena apie tokius bandymus, o antra – panašių atvejų panašumas verčia šia versija abejoti.

Įdomesnis, nors ir ginčytinas, yra kitas požiūris. Galbūt kai kuriose planetos vietose susikaupia galinga kosminė energija, kartais pažeidžianti laiko-erdvės santykį. Žmogus, atsitiktinai ten pakliuvęs kaip tik tuo momentu, patenka tarsi į spąstus, kur nėra laiko. O štai kaip jam pasiseka grįžti atgalios, iki šiol neaišku. Galbūt atsakymo verta ieškoti teleportacijos reiškinyje. Pagal kai kuriuos požymius šiedu fenomenai identiški.

Specialistai, kurie uyžsiima keistų žmogaus dingimų problema, mano, kad yra būtina ne tik detaliai ištirti teritoriją, kur vyksta panašūs reiškiniai, bet ir ištirti pačius pradingėlius. Tačiau dabar tai vargu ar įmanoma, juk dauguma mokslininkų, nežiūrint į liudininkų parodymus, netiki tokiais dalykais ir šią problemą paprasčiausiai ignoruoja, kaip stručiai įkišdami galvas į smėlį.

Be žmonių dingimo, buvo atvejų, kai dingsta daiktai į nematomas ertmes, iš kurių jų jau nebegalima buvo ištraukti. Kartais toks daiktas atsirasdavo vėliau, kitoje vietoje. Savo knygoje „Keistos laiko ir erdvės paslaptys“ Haroldas T. Vilkinsas aprašo atvejį, kai žmogus jūroje netyčia išmetė peilį už laivo borto. Tuo pačiu momentu jo žmona, būdama namuose, su siaubu pamatė, kaip tas pats peilis nukrito kažkur nuo lubų virtuvėje ir įsmigo į stalą.

Daiktai patenka į ertmes tarp išmatavimų, tačiau jie, rodos, taip pat ir sugrįžta iš ten. Beveik kiekvienas objektas, kurį tik galima įsivaizduoti, prasmenga nežinia kur: gabalai žalios mėsos, gyva žuvis, sausainiai, net aligatoriai. Yra tokia keista medžiaga, vadinama „angelo plaukais“, kurią dažnai pastebi vietose, kur pabuvota NSO. Tai plona, balta medžiaga, kuri krenta iš viršaus vietovėse, kur matė skraidančias lėkštes. Tokie daiktai dažnai krenta iš giedro dangaus, kai nesimato net lėktuvų, kurį galima būtų apkaltinti šiuo reiškiniu.

Yra žinomi keli tokie paslaptingi regionai, kurie randasi tarsi kitame pasaulyje. Tokiose vietose mums įprasti gamtos dėsniai tarsi negalioja.

Viena iš tokių vietų – Magnetik Hilas netoli Monktono, Niu Brunsvike (Kanada). Automobiliai, guminiai kamuoliukai, net vanduo – visa tai labai lengvai rieda… į viršų. Jėgos, veikiančios daiktus, ne magnetinės, todėl, kad negeležiniai daiktai elgiasi taip pat, kaip ir padaryti iš metalo. Magnetik Hile gravitacijos jėgos veikia kažkaip atvirkščiai.

Kita keista vieta, kur daiktai elgiasi ne taip, kaip įprasta – Oregone, palei Sardinių upokšnį netoli Granto tarpeklio. Oregono „skylė“ turi maždaug 55 metrų skersmenį. Keista jėga traukia žmones ir kitką į skylės vidurį. Daiktai irgi rieda į kalnelį nuožulnia plokštuma skylės centro kryptimi.

Moksliniai prietaisai patvirtina kažkokios jėgos buvimą, tačiau mokslininkai kol kas nesugebėjo paaiškinti jos prigimtį.

Čia paminėtas anomalijas gali pamatyti kiekvienas, tačiau planetoje gali būti panašių keistų vietų, kurios daro poveikį tik kai kuriems imliems žmonėms. Pavyzdžiui, amerikiečių tyrinėtojas Bredas Staigeris „Paslaptinguose dingimuose“ aprašo žmogų, kuris turi anomalų sugebėjimą pereiti kiaurai duris į kitus išmatavimus. Kai kurios iš tų durų veda į niūrias, be gyvybės, vietas, kur nėra garso ir judėjimo, kitos – į mūsiškio pasaulio praeitį ar ateitį.

Jeigu panašios skylės laike ir erdvėje visgi išties egzistuoja, tai žmogus negali susitaikyti ir tiesiog stebėti, kaip jose dingsta daiktai. Tikėsimės, mūsų žinios išsiplės iki tokio lygio, kai bus galima suprasti šių reiškinių prigimtį.

anomalija.lt