Britas Andy Wray turi jį mylinčią žmoną ir trejų metų dukrą, tačiau jam tereiktų būti atskirtam nuo savo šeimos daugiau nei 48 valandas ir jis apie ją tiesiog pamirštų.

Taip atsitiktų dėl A.Wray, buvusio policininko, patirtos traumos, dėl kurios jo atmintis „išsitrina“ kas 48 valandas. Vyras neprisimena savo vestuvių dienos, negali pasakyti, kada gimė jo dukra ir kas yra jo tėvai. Gydytojai neabejoja, kad šią traumą, A.Wray gavo dėl patirtos įtampos dirbant policininko darbą.

A.Wray po jį persekiojusių ir sekinusių prisiminimų iš darbo policijoje, apie žiaurias automobilių avarijas ir savižudybes, pabudo ligoninėje neprisimindamas nei savo žmonos, nei dukters.

Dabar vyriškis atpažįsta tik savo žmoną Jo ir dukrelę Chloe, tačiau tereikia trumpo išsiskyrimo su jomis ir vyras savo šeimos nebeatpažintų.
„Aš turiu dviejų dienų atmintį, – sako A.Wray. – Prisimenu žmones tol, kol jie yra su manimi, tačiau net ir po trumpo išsiskyrimo nebegaliu jų atpažinti. Jei Jo paliktų mane kelioms dienoms, aš praeičiau pro ją gatvėje taip, lyg niekada nebūčiau jos pažinojęs.“

Jo, dirbanti parko prižiūrėtoja, pasakoja, kad vyrą palieka vieną tik kai eina į darbą. „Aš jį labai myliu, tačiau sunku susigyventi su mintimi, kad trylikos metų mūsų gyvenimo kartu istorija tiesiog išsitrynė“, – prisipažįsta moteris. „Andy reikėjo laiko, kad pamiltų mane. Prireikė šešių mėnesių vien tam, kad jis galėtų paimti mano ranką, tačiau dabar mes tarsi neseniai susituokusi pora“.

Gydytojai vyrui diagnozavo disociacinę amneziją, tai reiškia, jog A.Wray negali atsiminti svarbių praeities įvykių iš asmeninio gyvenimo, nors ir gali išvardinti kai kurias istorines datas, asmenybes, žino kaip vairuoti automobilį. „Keista, aš žinau, kad Hastingso mūšis vyko 1066 metais, tačiau negaliu pasakyti kokioje mokykloje mokiausi“, – sako A.Wray.

Dabar buvęs policininkas su savimi visur turi nešiotis popieriuką su namų adresu, kad jei pamirštų kur gyvena, surastų kelią namo. A.Wray pradėjo dirbti policininku 2000-aisiais, palikęs plaukimo instruktoriaus darbą. Jis buvo mylimas ir gerbiamas kolegų, jam patiko jo darbas, tačiau vyras negalėjo susigyventi su matomomis žmonių tragedijomis. A.Wray itin blogai pasijautė kaip tik tuo metu, kai tyrė jaunuolio, nusižudžiusio po traukiniu, bylą.

Jis nusprendė palikti policininko darbą ir įsidarbino prekybos centre, vedė savo žmoną, kuri laukėsi judviejų dukters, tačiau laimė truko neilgai. A.Wray ėmė blogai jaustis, jį kankino perikarditas, silpnumas, galvos svaigimas ir jis nusprendė kreiptis į gydytojus.

„Tą dieną Andy pasakė einantis į ligoninę, – pasakoja Jo. – Jis nusprendė važiuoti ne automobiliu, o pasivaikščioti, nes galvojo, kad grynas oras leis jam pasijusti geriau. Netrukus gavau Andy žinutę, kad jis ligoninėje laukia savo eilės pas gydytoją. Po kiek laiko sulaukiau skambučio– man pranešė, kad Andy yra ligoninėje ir neprisimena, kas jis toks yra.“

Gydytojai paaiškino, kad taip atsitinka žmonėms dirbantiems dideliame strese, pavyzdžiui, kareiviams, kurie net ir pabaigus savo tarnybą negali susigyventi su patirtomis traumomis. Lėtai ir kantriai specialistai naudodami šeimos nuotraukas padėjo Andy suprasti, kas jam atsitiko. Vyras rašo dienoraštį, kuris jam padeda prisiminti pamirštus dalykus.

Viename iš dienoraščio įrašų parašyta: „Šiandien aš susitikau mažą mergaitę, vardu Chloe. Jie sako, kad tai mano dukra. Neprisiminiau jos, tačiau mergaitės šypsena privertė mane pasijauti kartu ir laimingu ir liūdnu“. Kitame Andy rašo: „Mane aplankė ta moteris, vardu Jo. Ji labai graži, tačiau niekaip negaliu atsiminti, ką ji man sakė“.

www.alfa.lt