Rumunijos karaliaus Mihai I (Mihajus I), valdęs šalį per Antrąjį pasaulinį karą, mirė Šveicarijoje, būdamas 96 metų, antradienį pranešė karališkoji šeima.

Tragiškas jo šalies likimas ir XX amžiuje išgyventi politiniai neramumai neišvengiamai paliko įspaudą ir Mihai I gyvenime.

Vienas paskutinių Antrąjį pasaulinį karą mačiusių lyderių sirgo leukemija. Praėjusį gruodį jis pranešė, kad sunkiai serga ir traukiasi iš visuomeninio gyvenimo, savo pareigas perduodamas vyriausiajai dukrai 68 metų Margaretai.

Vokietijos Hohenzollernų (Hohencolernų) dinastijos palikuonis Mihai I gimė 1921 metų spalio 25 dieną Sinajoje, maždaug už 120 kilometrų į šiaurę nuo Bukarešto.

Rumuniją jis valdė 1927-1930 ir 1940-1947 metais, o sosto atsisakė verčiamas komunistinės valdžios.

Nors Mihai I antrą kartą į sostą įžengė būdamas vos 19 metų, jis atliko svarbų vaidmenį, pakeitusį Rumunijos istorijos tėkmę per Antrąjį pasaulinį karą. Nepaisant menkos patirties, jaunasis karalius 1944 metais sugebėjo organizuoti sukilimą prieš nacius palaikiusį diktatorių maršalą Ioną Antonescu (Joną Antonesku), po kurio Rumunija išsižadėjo nacistinės Vokietijos ir perėjo į Sąjungininkų pusę.

Tačiau po karo atsigavus komunistinėms idėjoms Rumunija tapo vadinamąja Sovietų Sąjungos satelitine valstybe.

Neabejotinai aristokratiškos laikysenos šviesiaplaukis mėlynakis Rumunijos monarchas 1947 metų gruodžio 30 dieną buvo priverstas atsisakyti sosto ir buvo ištremtas iš šalies.

Po kelių mėnesių iš jo buvo atimta Rumunijos pilietybė.

„Laimingas ir nelaimingas“ gyvenimas

Apsigyvenęs Šveicarijoje Mihai kukliai gyveno dirbdamas aviacijos mechaniku ir ūkininkaudamas. Jis su žmona Anne (Ana), kilusia iš Parmos Burbonų, susilaukė penkių dukterų.

1989 metais žlugus Nicolae Ceausescu (Nikolajės Čiaušesku) komunistiniam režimui, šalyje buvo atkurta demokratija.

Svajodamas apie galimybę vėl „tarnauti“ savo žmonėms Mihai kelis kartus bandė apsilankyti savo šalyje, tačiau jo įtakos bijantys politikai tuos mėginimus blokavo.

Galiausiai jis 1992-aisais grįžo į Rumuniją, o 1997-aisiais atgavo pilietybę. Praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje jis ne kartą ragino atkurti monarchiją, tačiau tuometis prezidentas Ionas Iliescu (Jonas Ilijesku), buvęs komunistas, į tai reagavo deportuodamas Mihai iš šalies.

Mihai atliko ir tam tikrą diplomatinį vaidmenį, Rumunijai siekiant narystės NATO ir Europos Sąjungoje.

2002 metais pagaliau sugrįžęs į Bukareštą jis vengė viešumos ir trumpam pasirodydavo tik svarbiausiuose renginiuose.

2011-aisiais švęsdamas savo 90-ąjį gimtadienį Mihai pasakė savo pirmą kalbą parlamente nuo tada, kai neteko sosto.

Šiame istoriniame kreipimęsi jis kalbėjo apie „ilgą gyvenimą, kupiną laimingų ir nelaimingų įvykių“, bei ragino Rumuniją atsikratyti „blogų praeities įpročių“.

Paskutinius savo gyvenimo metus Mihai praleido gyvendamas Rumunijoje ir Šveicarijoje.

2016 metai Mihai buvo diagnozuoti odos vėžys ir leukemija. Tais pačiais metais jis neteko savo žmonos Anne.

www.bns.lt