„Didžiausias Kinijos ir septintas pagal dydį pasaulio miestas Šanchajus išties stebina savo kontrastais: dangoraižiais tviskantys verslo centrai su atbaidančiomis kainomis, gatvės su daugybe superparduotuvių ir dviaukščiais nameliukais užstatytų siauručių gatvelių tinklu išraizgyti kvartalai, kur kavinukėse gali sočiai pavalgyti už 15 juanių“, – įspūdžiais iš kelionės į Kiniją dalijosi asociacijos „Fotobienalė LT“ prezidentas Adas Sendrauskas.
Pakvietė trečią kartą
Fotomenininkas A. Sendrauskas Kinijoje viešėjo trečią kartą. Kaip ir pirmuosius du kartus, į šią tolimą šalį jis vyko Kinijos fotomenininkų sąjungos kvietimu.
Šįkart į kelionę fotomenininkas vyko ne vienas: kartu kvietė keliauti bičiulius iš „Fotobienalė LT“ Aldą ir Gintarę bei žmoną Viktoriją, kad jie galėtų ne tik apsilankyti Kinijoje, bet ir pamatyti, kaip čia rengiami festivaliai ir parodos. Keturiese – tiesa, vietoj negalėjusios keliauti dizainerės Gintarės vyko Sigita – lapkričio 10 d. jie ir iškeliavo iš Palangos.
„Asociacija „Fotobienalė LT“ su Kinija ryšius užmezgė prieš šešerius metus, – paklaustas apie bene mažiausios, tris narius vienijančios, asociacijos iš Palangos ryšius su didžiausia pasaulyje Kinijos fotomenininkų sąjunga priminė pašnekovas. – Mes pakvietėme dalyvauti renginyje „Plungės fotobienalė 2012“ Kinijos fotografų organizacijas: Fotomenininkų sąjungą ir Folkloro fotografų asociaciją. Po to buvau pakviestas atsakomojo vizito į Lišui mieste kas dveji metai vykstantį tarptautinį fotografijos festivalį.“
Pirmasis vizitas į Kiniją įvyko 2013-aisiais, kai palangiškis kaip žiūrovas dalyvavo festivalyje, kur jam buvo įteiktas padėkos raštas už kinų kultūros ir fotografijos sklaidą Lietuvoje. Antrą kartą į Kiniją A. Sendrauskas vyko 2015-aisiais – buvo pakviestas dalyvauti tarptautinio festivalio, tais metais vykusio Zhegzhou mieste, žiuri darbe.
Įspūdingi dalyvių ir nuotraukų skaičiai
„Kinijos fotomenininkų sąjunga – seniausia Kinijoje fotografų sąjunga – kasmet rengia keturis savo šalies bei du tarptautinius festivalius, į kuriuos kviečiami fotografai iš viso pasaulio, – paaiškino pašnekovas. – Masteliai tokie: dalyvauja keliasdešimt tūkstančių autorių, kurie prisiunčia iki 300 tūkst. nuotraukų pagal iš anksto paskelbtas temas, ir žiuri nariai atrenka eksponavimui apie 10 tūkst. nuotraukų festivalio parodoms. Užpernai teko būtent tą darbą dirbti, važiavau su sūnumi Leonu, jis man vertėjavo, nes dalyvaujant komisijos darbe reikia aptarti nuotraukas, išsakyti savo nuomonę, mano anglų kalbos žinių tam tikrai neužteko.“
Šiemet „Fotobienalė LT“ prezidentas buvo pakviestas į tarptautinį fotografijos festivalį kaip ekspertas. Kaip sakė, visiškai netikėtai gavo kvietimą ne tiesiog dalyvauti festivalyje ar jo komisijos darbe, o atvykti į festivalio metu vyksiantį antrąjį Kinijos tarptautinį fotografijos seminarą „Vaizdas hipermedijos laike“. Ir ne tik atvykti, bet ir parengti bei seminaro organizatoriams atsiųsti straipsnį ta pačia tema. Organizatoriai savo ruožtu įsipareigojo apmokėti kelionės išlaidas bei sumokėti honorarą.
„Teksto apimtis turėjo būti iki 3 tūkst. žodžių, tačiau aš taip įsigilinau į šią temą, kad kolegos išversto į anglų kalbą mano straipsnio apimtis buvo 6 tūkst. žodžių – vos ne monografija šia tema“, – šypsojosi A. Sendrauskas.
Dangoraižiais ir sėkme spindintis miestas
Pasak A. Sendrausko, kelionė į Kiniją buvp tiesiog puiki: skrydis iš Palangos į Kopenhagą truko 50 minučių, ten teko palaukti tris valandas, po to – 11 valandų skrydis į Pekiną arba į Šanchajų. O ten maloniausia kelionės dalis – „polėkis“ greituoju traukiniu į svajonių miestą Lišui, kuriame ir vyksta Kinijos tarptautiniai fotografijos festivaliai.
„Šįkart mes pasirinkome Šanchajų – norėjome pamatyti šį vieną didžiausių ir įdomiausių pasaulio miestų: jo senąją architektūrą, naujuosius kvartalus, pavaikščioti televizijos bokšte 351 metro aukštyje esančios apžvalgos aikštelės stiklinėmis grindimis“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak jo, visų pirma keliauninkus nustebino tai, kad, pasirodo, galima taip sukurti, suplanuoti miestą, kad 25 mln. gyventojų vieni kitiems netrukdytų. Net miesto centre nėra tokių spūsčių kaip vasaros metu J. Basanavičiaus gatvėje – šaligatviai pakelti aukščiau gatvės lygio, pėstieji ir automobiliai vieni kitiems netrukdo, tad net miesto centras atrodo didingas ir ramus – be skubėjimo, be didmiesčių sumaišties. Ir nei metro, nei visuomeninis transportas nebuvo perpildytas.
„Vienintelė vieta, kur visada būdavo žmonių, – kavinės ir restoranėliai. Ir dabar jau ne vien aš, bet ir mano draugai įsitikino, kad Kinijoje yra tik viena kultūra, viena religija – valgymas“, – pajuokavo A. Sendrauskas.
„Ar galima lyginti Pekiną ir Šanchajų? – perklausė pašnekovas. – Ne. Jie visiškai skirtingai. Ilgą laiką galvojau, koks pagrindinis jų skirtumas. Pekinas – sostinė, kur sukoncentruota visa valdžia, todėl jis erdvus, pasitikintis savimi ir besididžiuojantis savo įtaka, kultūros paveldu. Šanchajus gi – pramonės ir finansų centras, didžiausias Kinijos miestas – greitas, staiga išaugęs, blizgus, dangoraižiais ir sėkme spindintis miestas. Ir, beje, didžiulis Šanchajaus pranašumas – jis šalia jūros ir nedūsta nuo smogo, kaip kalnų apsuptas Pekinas.“
Įėjus pirkėjui ištempia raudoną juostą
„Šanchajus demonstruoja savo turtingumą, – tęsė A. Sendrauskas. – Teko apsilankyti ir Pekino, ir Lišui, ir Zhegzhou prekybos centruose – ten gali užeiti į bet kokį skyrių, o Šanchajuje to neįmanoma padaryti, nors ten praktiškai nebūna nė vieno pirkėjo – įėjus pirkėjui ištempiama raudona juosta, kad niekas netrukdytų. Aš, turėdamas šiek tiek pinigų, užsukau į laikrodžių skyrių – norėjau nupirkti žmonai laikroduką. Manęs paklausė: koks jūsų biudžetas? Atsakiau, kad planuoju tam skirti 300 eurų. Atleiskit, pas mus startas – nuo 1000 eurų, buvo man paaiškinta. Užėjau į vyriškų rūbų skyrių: pigiausiais švarkelis – 350 eurų. Apie rankines nekalbu – už sumą, kiek kainuoja rankinė, čia, Lietuvoje, galėčiau nusipirkti dešimtmetę „Audi“. Šanchajus didžiuojasi ir sako: nelįsk ten, kur tau nereikia. Tačiau nepaisant to, kad rūbų, avalynės, aksesuarų kainos labai didelės, maistas kainuoja neįtikėtinai pigiai (tarkim, kilogramas ryžių – 20 euro centų, jautienos – 1,5 euro), o jo pasirinkimas – itin platus. Tiesa, sveriama arbata mažose parduotuvėse brangi: 50 gramų kainuoja 5 eurus. Nebrangūs ir viešbučiai, mes Šanchajuje mokėjome po 40 eurų už dvivietį kambarį.“
Šanchajus yra sukūręs savo atpažįstamą įvaizdį – dangoraižių rajonas su išskirtiniu televizijos bokštu ant trijų kojų. Visas gyvenimas sukasi apie prekybos ir finansų centrą, kuriame būtinai apsilanko iš tolimiausių kaimų atvažiavę valstiečiai, budistų vienuoliai, svetimšaliai.
Tolimesniuose kvartaluose – jaukiau
„Tie kvartalai, kurie kiek tolėliau nuo dangoraižių, – tokie pat, kaip Pekine, Lišui ar Zhegzhou. Nieko išskirtinio: siauros kaip voratinkliai gatvytės ir šimto metų senumo dviaukščiai nameliukai. Pirmame aukšte parduotuvės – suvenyrų, bižuterijos, arbatos, šilko, – o antrame – šeimininkų būstai. Gatvytės kokių trijų metrų pločio, tarp namų ištemptos virvės ir džiūsta skalbiniai, pasieniais sustatyti aplūžę dviračiai, motoroleriai, prie durų staktų pririšti šunys – ko gero, patys kinai neatskirtų, kokiame jie mieste. Gal tai ir yra tikroji Kinija?“ – svarstė A. Sendrauskas.
Lietuviui pasirodė labai mielos ten esančios mažos užeigėlės, kurios gal ir nespindi išskirtine švara ir tvarka kaip centre, tačiau yra itin jaukios ir svetingos.
„Ir net keista pasakyti, kad Šanchajuje galima pavalgyti, užsigeriant vietiniu alumi, už du eurus. Užkandėlė su daržovėmis ir didžiulis dubuo tradicinių kiniškų koldūnų – porcija tokia, kad aš sunkiai įveikdavau. Maistą gamina tau matant, gauni tokį karštą, kad perspėja: atsargiai, nes kai valgai ne lazdelėmis, o porceliano šaukštu, gali nusideginti. O išeinant iš užeigėlės ne tik personalas tau linksės ir pamojuos, bet ir visi valgytojai. Tiesa, viena bėda: Šanchajuje niekas nekalba angliškai – šiaip taip gali susišnekėti viešbutyje, o kitur tenka susirodyti pirštais“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.
Apžvalgos aikštelė stiklinėmis grindimis
Itin didelį įspūdį keliauninkams paliko pakilimas į televizijos bokštą, kuriame yra trijų skirtingų aukščių apžvalgos aikštelės.
„Be abejo, labiausiai patiko toji, kur stiklinės grindys: atsistoji trijų šimtų metrų aukštyje ant skaidraus stiklo ir apima baimė, kad tuoj stiklas sutrupės, ir tu didžiuliu greičiu lėksi apkabinti svetingos Kinijos žemės. Iš pradžių taip baisu, kad žmonės net klykia, tačiau pamažėl įsidrąsina“, – pasakojo pašnekovas.
Šis malonumas kainuoja 20 eurų – į kainą įtrauktas ir apsilankymas kelių tūkstančių kvadratinių metrų Šanchajaus miesto muziejuje, kuris įrengtas po televizijos bokštu. Nustebino muziejaus ekspozicijų sprendimas: visa erdvė yra padalinta į kelis šimtus patalpų, ir kiekviena jų atspindi tam tikrą istorijos laikotarpį arba konkretų veiksmą.
„Pirmoji ekspozicija skirta akmens amžiui: ne tik matai urvą, natūralaus dydžio vaškines žmonių skulptūras, bet ir girdi, kas vyksta: moterys mala grūdus – girdi girnų dūzgesį. Toliau rodoma, kaip keitėsi ši vietovė: atsiranda namai, tvarteliai – girdi kudakuojant vištas. Viskas pateikiama ne vien atkuriant figūras, rūbus, namų apyvokos daiktus, interjerus – nuotraukose atrodo, jog tu fotografuoji realų veiksmą“, – dalijosi įspūdžiais Adas.
Nepaprastai gyvai pateikiama istorija apima laikotarpį nuo seniausių laikų iki Šanchajaus „sueuropėjimo“ praėjusio šimtmečio viduryje. Pirmieji užsieniečiai čia atsikraustė maždaug XIX amžiaus viduryje, kai čia savo parduotuves, bankų skyrius, biurus atidarė anglai ir prancūzai, atnešę savo kultūrą.
Ekspozicijoje galima pamatyti iki smulkmenų atkurtus tų laikų interjerus, juose besidarbavusius tarnautojus bei šių interesantus, realybės įspūdį kuria tikri baldai, stalo įrankiai, įranga: skaičiukai, telefonai, kalendoriai, dujų lempos, laikraščiai ir kalendoriai. Kiekviena kita salė perteikia, kaip keitėsi žmonių gyvenimo būdas, miesto išvaizda, to laikmečio maldos namai, mokyklos, paštas. Ekspozicija rodo Šanchajaus siekį būti europietišku miestu – pasakojama, kaip nebeliko lenktų stogelių, atsidarė kavinės, arbatinės, teatrai, radosi naujosios gatvės su pirmaisiais automobiliais, autobusais, tramvajaus vagonais.
„Muziejuje yra ir 20 metrų pločio, 4 metrų aukščio 1920 metus atspindintis Prancūzų kvartalo maketas: languose matosi tuometinė įvairių socialinių sluoksnių žmonių gyvensena. Matai, kaip iš ryto pateka saulė ir gęsta elektros lemputės, išgirsti, kaip pradeda pypsėti į gatves pajudėję pirmieji automobiliai. Rytą pakeičia diena su jos garsais, po jos – vakaras, saulėlydis, užsižiebia žibintai – per kelias minutes pamatai miesto paros gyvenimą. Labai įdomūs senųjų amatų dirbtuvėlių, parduotuvyčių maketai. Tarkim, matai vaistinę ir vaistininką: sudėtos į pintus krepšius žolelės, stiklainiuose – įvairiausi nuovirai, ant svarstyklių – gydomieji milteliai, vaistininkas senose knygose ieško ir skaičiuokle apskaičiuoja reikalingą dozę. Čia pat yra ir ligonis, tikintis, kad pasveiks.
Matai, kaip gaminamas šilkas ir popierius, matai dailininkų dirbtuvę ir kaligrafijos pamokėles. Gali stebėti, kaip per laiką viskas tobulėjo ir vystėsi – iki pat šių dienų moderniausių technologijų, kurių dėka muziejuje atgyja vaizdai. Nejučia aplankė mintis: o, kad kažkas panašaus būtų Palangos kurorto muziejuje“, – dalijosi įspūdžiais A. Sendrauskas.
