Ne vienas emigrantas, apsigyvenęs Londone, su smalsumu žvelgia į karališkuosius rūmus ir tikisi, kad kada nors pavyks savomis akimis išvysti karalienę. Lietuviui Linui Balčiūnui daug pastangų tam nereikėjo, mat darbas pas karalienę vyrą susirado pats. Liną drąsiai galime vadinti žirgų lenktynių ekspertu, kuris Lietuvai nesako „ne“.

Esate tikras kaunietis, tačiau dabar gyvenate emigracijoje. Kodėl?

Mano didžiausia aistra yra žirgai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl ko aš ieškojau laimės svetur. Lietuva yra labai maža šalis, žirgų lenktynių verslas čia nėra išplėtotas. Norėjau, kad mano svajonė pradėtų nešti pinigus, o Lietuvoje tai buvo tiesiog neįmanoma. Emigravau pasisemti patirties. Čia yra trigubai visko daugiau.

Aš žirgais domiuosi nuo dešimties metų. Nors šeimoje tai nebuvo kažkokia tradicija, bet aš, vieną kartą pamatęs žirgus, juos įsimylėjau, susižavėjau.

Vieną dieną susipažinau su aristokrato sūnumi, jis man pasiūlė išbandyti save lenktyninių žirgų srityje.

Pakvietė pajodinėti, o greitis man visada patiko. Aš tarsi uraganas įsiliejau į šią industriją. Negalėjau nė dienos išgyventi be prestižinio karališko sporto. Lenktyninių žirgų industrija Anglijoje yra didžiausia nei kur kitur. Anglija – Nr. 1 visame pasaulyje.

Tai niekada nebuvote tikrasis emigrantas – fabrike neteko dirbti?

Ne. Aš esu tos laimingosios emigracijos istorijos pavyzdys, kai viskas klojasi savaime. Galiu pasakyti, kad man nusišypsojo laimė – niekad nekilo problemų dėl pinigų ar išgyvenimo.

Manau, pagrindinė priežastis – kad aš visą gyvenimą dirbau tai, kas man nuoširdžiai patiko, manęs niekas nevertė. Aš neturiu atostogų, o jeigu atostogauju, tai važiuoju ten, kur vyksta kažkoks renginys su arkliais. Aš nuo to nepavargstu. Aš mokausi kasdien.

L. Balčiūnas net nesvajojo, kad kada nors dirbs pas pačią karalienę.

Trumpam grįžote į tėvynę, bet vėl išvykote į Jungtinę Karalystę.

Pagrindinė priežastis, kodėl aš itin atkakliai pradėjau domėtis žirgų lenktynių industrija, buvo ta, kad visada maniau, jog grįšiu į tėvynę. Domėjausi viskuo: veisimu, lenktynių organizavimu, jojimu, treniravimu.

Norėjau šį verslą prikelti ir Lietuvoje, tačiau ten yra visko per mažai. Aš negaliu Lietuvoje nueiti į lažybų saloną ir matyti kelerių varžybų skirtingose pasaulio šalyse vienu metu, ten jautiesi suvaržytas. Neturime visiems poreikiams pritaikytų hipodromų.

Lietuvoje žengiami dar tik pirmi žingsniai tokio verslo link.

O perspektyvų bent matote?

Dar iki šiol žirgų lenktynės Lietuvoje – mažas lašas jūroje. Yra hipodromas Raseiniuose, bet jis neatitinka jokių standartų. Ten reikia daug pokyčių. Reikia įvairių programų norint pritraukti savininkus.

Statant hipodromą reikėjo imti pavyzdį iš Vokietijos, kai padaroma labai daug žirgams laikyti skirtų gardų, kad daug privačių žirgų galėtų ten treniruotis ir padėtų išlaikyti hipodromą. Anglijoje maža dalis žmonių sau gali leisti turėti lenktyninius žirgus. Lietuvoje daug pigiau. Tačiau ši niša lieka neužpildyta.

Paminėjote Vokietiją – kurį laiką ten dirbote.

Su žirgais išvažinėjau visą Europą, planavau čia likti. Aš investuodavau į geriausią žirgų parengimą.

Važiuodavau į Anglijos lenktynių mokyklą, savo lėšomis dalyvaudavau mokymuose, seminaruose. Man kartu sudėjus tai kainavo 15 tūkst. eurų. Susipažinau su įvairiais žmonėmis, prisikaupiau reikiamos patirties. Viskas klojosi taip, kaip turėjo būti, man patiko tai, ką dariau, tačiau vieną lemtingą dieną mano gyvenimas pasikeitė ir teko Vokietiją palikti.

Toji radikali permaina buvo lenktynių mokyklos direktoriaus pasiūlymas dirbti Anglijoje.

Tai buvo darbas karališkajame ūkyje, kurio savininkė – Elžbieta II. Tai buvo lenktyninių žirgų veisimo ūkis. Man reikėjo ruošti jaunus žirgus. Iš pradžių maniau, kad tai yra nerealu. Tačiau prasidėjo ilgas derybų ir manęs tikrinimo procesas, užtrukęs penkis mėnesius. Aš viską parėjau, jiems tikau ir gavau penkių mėnesių kontraktą. Aš ten likau dvejus metus.

Aukcionuose kokybiški žirgai parduodami itin brangiai.

Koks tai jausmas – dirbti pas pačią karalienę?

Ten yra kaip bazė – jie veisia bei treniruoja žirgus. Juos paruošia iki tam tikro lygio ir išskirsto treneriams. Aš buvau priskirtas prie treniravimo dalies.

Elžbietos II ūkis yra Sandringhamo miestelyje, Norfolko apskrityje. Ji veisia savo žirgus pati – karalienė yra tikra veisėja. Karalienę teko matyti ne vieną kartą. Palyginti su paprastais anglais žirgų savininkais, ji savo žirgus mato daugiau.

Čia jos aistra?

Ji yra žirgininkė. Karalienė nebijo sušlapti savo batelių. Ji pirmą ponį dovanų gavo būdama 6 metų, monarchė labai daug žino. Jos ūkis iš esmės nėra didelis, čia yra apie 80 lenktyninių žirgų, ji pati juos parenka, kuri kumelė pas kokį eržilą važiuos, išrenka vardus. Kai ji atvažiuoja į ūkį, būna didelė šventė. Tai vadinasi žirgų išvedimas.

Kokia yra Jos Didenybė Elžbieta II?

Ji paprastas žmogus. Smagu, kad toks žmogus yra pas anglus lenktynėse. Esu bendravęs su daug žmonių – ji žino daugiau, nei parodo. Aš neakcentuoju to, mūsų pokalbiai būdavo tik apie žirgus.

Nebūdavo jokio protokolo, viskas rėmėsi pagarba žmogui. Tu turi žinoti, kaip jai atsakyti mandagiai. Ji dažnai paklaus apie žirgo charakterį, jai įdomu.

O kokio charakterio žirgas turėtų būti?

Žirgai kaip žmonės – kiekvienas iš jų skirtingas. Karalienė daug klausinėdavo apie charakterį. Tai kartu ugdė ir mane, nes aš apie žirgus turėjau žinoti daug, turėti atsakymus į visus klausimus. Karalienė teiraudavosi, ar žirgas baikštus, ar pasitikintis, ar bailus ir panašiai.

Ar sunku buvo dirbti pas karalienę?

Buvo nelengva. Ne tik ten – visoje industrijoje kiekvieną dieną reikia viską iš naujo daryti. Ten yra labai profesionalūs žmonės, žirgų programos, žirgų masažuotojai. Kažką žirgui norint pakeisti, reikia su daug kuo tartis. Labai aukšti standartai. Visuomet būtina laikytis tam tikrų protokolų, viskas yra atidžiai stebima ir tikrinama.

Man pasitaikė galimybė gauti patirties kitose srityse – padirbėti su kumeliukais ir jų auginimu, išauginimu, su lenktyninių žirgų eksterjerais, su eržilais. Tiesiog pačios karalienės ūkis nėra itin didelis. Jis išskirtinis, bet nėra lyderiaujantis.

Kada persikėlėte į Newmarketą?

Newmarketas yra žirgų lenktynių sostinė. Miestelis – Prienų dydžio, nesenai atšventęs 250 metų jubiliejų nuo to tos dienos, kai čia buvo suorganizuotos pirmosios žirgų lenktynės.

Čia treniruojasi apie 3 tūkst. grynakraujų žirgų ir čia labai išvystyta infrastruktūra: 2 hipodromai, per 100 trenerių, teikiančių treniravimo paslaugas. Kontaktai plėtėsi, bendravau su treneriais iš žirgų miesto ir ten vėliau persikėliau. Mane išsiuntė pabūti ten. Pradėjau dirbti pas vieną geriausių šalies trenerių serą Michaelą Stoute‘ą, pas jį rūpinausi karalienės žirgais. Galėjau juos išbandyti ir hipodrome, jais rūpintis.

Vienos karalienės kumelės esu tris kartas išauginęs.

Dabar esu lenktyninių žirgų pirkimo agentas. Jau treti metai perku, ieškau jaunų žirgų, paruošiu ir perparduodu. Tai puikus verslas. Aukcionuose kokybiški žirgai parduodami itin brangiai. 2017 metų brangiausiai Europoje parduotas žirgas Newmarketo aukcione – daugiau kaip už 6 mln. svarų sterlingų.

Gražuolės kumelaitės, vardu Auksinukė, savininkas Linas Balčiūnas sako negalėjęs nė pasvajoti, kad turės ir treniruos nuosavą žirgą.

Esate ir treneris, ir agentas, ir pardavėjas. Sėkmės kūdikis?

Savininkas kreipiasi į mane, kad išrinkčiau aukcione lenktyninį žirgą. Pradedi matyti, suprasti kilmes, perprasti kitų šalių industrijas. Pradedi matyti, kad gali kažkas išeiti. Žirgas paruošiamas per 6 mėnesius, pagrindinis tikslas – laimėti lenktynes. Kuo daugiau laimi, tuo tampi garsesnis. Aukcionuose sutinki šeichą, karalienę… Tai tokia virtuvė, kur sukasi visi. Daug turtingų aristokratų. Per dieną peržiūri šimtą žirgų, palieti kojas, kad nebūtų defektų.

Taip, man nusišypsojo sėkmė.

Kaip atskiriate gerą žirgą?

Čia turi pasireikšti tavo išmanymas ir supratimas. Tik didelė patirtis, kuri ateina stebint žirgus, jų sudėjimą, judesius, žinant kiekvieno kilmę, padeda suprasti, kurie eržilai bus populiarūs, laimėtojai ir panašiai. Tai tas pats, kas nuspėti ateitį. Žinai, kaip atrodo lankstus, greitas žirgas. Yra kilmės medis. Yra žirgų katalogai. Matai kryžminimus, kas tėvai, kas seneliai. Galvoje viską apdoroji ir taip renkiesi žirgus.

Tai loterija – niekad nežinai, ką gausi. Kuo daugiau viskas užtvirtinta, tuo brangiau.

Ar ši industrija turi žmogaus ir žirgo amžiaus limitą?

Čia gali būti tiek, kiek tau patinka. Kiekvienas žirgas – nauja knyga: perskaitai ir kažką naujo įgauni. Nėra amžiaus limitų. Žirgai gali lenktyniauti ir 12 metų, ir 3 metų baigti karjerą. Čia tokie dideli pinigai, kad jeigu jauni laimi, jų neapsimoka treniruoti – juos stato į ūkį ir pradeda naudoti veisimui. Vienas sukergimas gali kainuoti tik 6 tūkst. svarų sterlingų, bet gali būti ir per 200 tūkst. svarų – priklauso nuo eržilų klasės.

Kuriate žirgų sindikatą. Kas tai?

Sindikatas palengvina lenktyninio žirgo išlaikymo kaštus. Suteiksiu galimybę lietuviams ne tik pažiūrėti, bet ir pabūti žirgų savininkais, suteiksiu galimybę stovėti šalia Anglijos karalienės Ascoto hipodrome. Žmonės galės dalyvauti lenktynėse. Sindikatas vadinsis Lietuvos žirgų lenktynių sindikatu ir taip padės garsinti Lietuvą tokioje srityje kaip žirgų lenktynės.

Ar lietuviams tai įdomu, ar čia labiau prabangos, prestižo reikalas?

Taip, prabangos. Karališkasis Ascotas – vienos didžiausių lenktynių. Atvažiuoja ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žvaigždės, amerikiečiai, futbolininkai, aktoriai. Tai renginys, pritraukiantis viso pasaulio elitą.

Vidutiniškai jis vyksta 5 dienas, vieną kartą per metus, vasarą. Per vieną lenktynių dieną priziniams fondams išmokamą apie milijonas svarų. Tai yra prestižas – ten kasdien būna karalienė. Ji atvažiuoja su karieta per lenktynių trasą, turi specialią ložę. Treneriams tai svarbiausia diena.

O kas nutiks su šia industrija, kurios pradmenys Anglijoje, kai Elžbietos II nebeliks?

Tai tradicijos, siekiančios senus laikus. Karalienės tėvas buvo susižavėjęs žirgais. Šiuo metu princas Čarlzas turi 3 žirgus. Jaunesnioji karta domisi, bet didelio susidomėjimo nėra. Visi klausinėja, kas bus.

Visiškai neužsidarys nei hipodromai, nei ši industrija dings, tačiau žirgų skaičius gali sumažėti. Karališkoji šeima visada turės žirgų, nes tai yra tarsi šeimos relikvija, tačiau kiek jų bus, tai bus didžiausias klausimas.

Panašu, kad gyvenate svajonėje, kurią susikūrėte emigracijoje. Ar yra šansų, kad kada nors karališką darbą paliksite ir grįšite į Lietuvą?

Kai bus galimybės, kai galėsiu padaryti tai, ką darau čia. Lietuvoje mažai lenktyninių žirgų specialistų. Reikia atnaujinti hipodromus – ypač Vilniaus Riešės hipodromą, kuris minimaliomis investicijomis galėtų puikiai veikti. Mes niekad neturėsime kiekybės, bet mes galime turėti kokybę. Tai gali būti puikus verslas, pritraukiantis užsieniečius žirgininkus. Žinoma, Lietuvoje reikia daug investicijų, reikia pratinti

www.alfa.lt