Viktoras Moisa, į pensiją išėjęs ukrainietis raketų specialistas, prieš 18 metų savo vadovaujamame institute Rytų Ukrainoje pasitiko svečius iš Šiaurės Korėjos. Taip, kaip būtų pasitikęs bet kuriuos kitus lankytojus. Jie apžiūrėjo instituto pasididžiavimą – Sovietų Sąjungos palydovų ir raketų variklių salę, vėliau patraukė instituto kiemo link – ten, kur demonstruojamos atskiros balistinių raketų dalys.

Pastarasis vizitas vyko gerokai prieš Šiaurės Korėjai išbandant savo branduolinį užtaisą (2006 m.).

„Jie atvyko kaip turistai. Na, bent jau taip prisistatė“, – prisiminė V. Moisa, paklaustas, ar svečiai, uoliai besidomėję balistinėmis raketomis, galėjo būti Šiaurės Korėjos šnipai.

Institute Dniepro mieste balistinių raketų dalys vis dar eksponuojamos. Dauguma jų pagamintos netoliese esančioje Južmašo gamykloje. Visos pagrindinės mirtinos dalys – kuro pompa, navigacinė sistema ir masyvūs kūgiai, laikantys branduolines kovines galvutes, – viskas demonstruojama čia, kieme.

Džiugiai nusiteikęs 79-erių žilaplaukis V. Moisa tikina kartais pagalvojantis, kad svečiai iš Šiaurės Korėjos greičiausiai buvo šnipai.

„Tai tik mano asmeninis spėjimas. Greičiausiai tuomet jie svajojo tapti tikra branduoline valstybe“, – šypsodamasis svarstė vyras.

Šiandien ta svajonė jau pasiekta. Per pastaruosius 8 mėnesius Šiaurės Korėja atliko tris bandymus su tarpžemyninėmis raketomis, kurios geba pasiekti Šiaurės Ameriką. Pasak JAV ir Europos ekspertų, Pchenjanas raketas gamino remdamasis sovietiniais inžineriniais sprendimais.

Lapkričio mėnesį Šiaurės Korėja išbandė balistinę tarpžemyninę raketą „Hwasong-15“. Specialistai tvirtina,kad ji pajėgi kovinę galvutę nunešti net iki Niujorko.

Tokį pažangų inžinerinį pasiekimą pavyko įgyvendinti vos kelioms valstybėms, o Šiaurės Korėjos „pasivijimas“ įrodo JAV ir sąjungininkių nesėkmingai vykdytą izoliavimo politiką. Šiandien jau akivaizdu, kad griežtos Šiaurės Korėjai taikytos sankcijos nebuvo pajėgios izoliuoti valstybės karinį sektorių. Valstybė, tokia skurdi, kad naktimis išjungia gatvių apšvietimą miestuose, idant sutaupytų energijos, sugebėjo perprasti pažangiausias pasaulio raketų konstravimo technologijas ir privilioti ar išugdyti ekspertus, kurie sugebėtų jomis naudotis. Nepaisant dešimtmečius trukusių vienos galingiausių pasaulio valstybių pastangų, izoliuota valstybė sugebėjo sukurti ginklą, galintį tapti trečiojo pasaulinio karo pretekstu.

Šiandien, kai pasaulis bando susitaikyti su branduoliniu Šiaurės Korėjos statusu, jaunasis valstybės lyderis imasi prekiauti išvystyta technologija. Vienas iš potencialių pirkėjų – Sirijos Vyriausybė, informuoja leidinys „Time“, kuriam teko susipažinti su įslaptintomis Jungtinių Tautų Saugumo tarybos (JTST) ataskaitomis.

Dokumento juodraštyje pateikiama prielaida, kad Rusija – nepajudinama Basharo al Assado režimo remėja – gali užmerkti akis prieš šį sandorį ir, pasinaudodama veto teise JT, užkirsti kelią ištirti atvejį.

Rusija – nuolatinė JT Saugumo tarybos narė, žinoma, neigia panašias prielaidas. Dar gruodį valstybės vadovas Vladimiras Putinas tikino, kad jis pats įdėjo nemažai asmeninių pastangų mažinant branduolinių ginklų arsenalus. Tačiau tuo pačiu metu jis kaltino JAV, kad atkirtus Šiaurės Korėją nuo išorinio pasaulio, valstybė neturėjo kito būdo apsisaugoti, kaip susikurti galingą branduolinį ginklą.

Neįmanoma be pagalbos iš šalies

Svarbu pabrėžti tai, kad branduolinių ginklų programos Pchenjanas nebūtų ištobulinęs be pagalbos iš šalies. Urano sodrinimas – pagrindinis žingsnis vystant branduolinį ginklą – vyko Pakistane. Šių kovinių galvučių paleidimas per ištisus kontinentus būtų neįmanomas be rusiškosios ar ukrainietiškos technologijos.

Specialistai preziumuoja, jog 1990-aisiais Pchenjanas pradėjo kurti nacionalinę ginklų programą, remdamasis sovietinės raketų industrijos likučiais. Šiaurės Korėjos pirmoji raketų ekspertų komanda buvo suburta Rusijoje ir verbavimas nuo to laiko tęsėsi ištisus dešimtmečius.

Rusijoje ir Ukrainoje tuo metu nebuvo sunku surasti chemijos, branduolinių ir biologinių ginklų ekspertų. Po Sovietų Sąjungos griūties dešimtys jų buvo palikti be darbo.

„Tuo metu mokslininkai išgyveno tikrai daug pagundų panaudoti ir potencialiai parduoti savo žinias. Tikrai ne vienas suprato protų nutekėjimo kainą, turint omeny specialistų pasirengimo lygį“, – tikino JAV ambasadorius Ukrainoje Carlosas Pascualis.

Perspėjamų ženklų ilgai laukti nereikėjo. Jau 1991 m. Šiaurės Korėjos piliečiai buvo pričiupti tyrinėjantys ar net mėginantys įsigyti sovietinę raketų paleidimo technologiją. Sulaikymai tęsiasi iki šiol. Kita vertus, Pchenjano trokštamos technologijos nėra slepiamos po devyniais užraktais. 2002 m. 6 tonos sovietinių balistinių raketų dalių atsidūrė viename Ukrainos šiukšlyne. Praėjusią vasarą dvi raketinės sistemos žemė-oras buvo rastos sąvartyne Rytų Sibire.

Šiaurės Korėjos ginklų arsenalą tyrinėjantis buvęs JT ginklų inspektorius ir Pentagono konsultantas Michaelas Ellemanas buvo pirmasis, perspėjęs, kad Pchenjano ginklai – sovietinės kilmės. Po Sąjungos griūties M. Ellemanas atstovavo JAV vykdant nusiginklavimo susitarimą. Specialistas tikina, kad jau tada suprato, kaip lengvai ištobulintos ginklų technologijos gali „nutekėti“.

„Platinimo rizika, ji niekada taip ir nebuvo eliminuota. Iki šiol“, – M. Ellemanas sakė „Time“ korespondentui.

Galiausiai, paskutinis Šiaurės Korėjos raketos bandymas sudėjo visus taškus ant „i“. Tarptautiniame strategijų studijų institute Londone M. Ellemanas palygino Šiaurės Korėjos valstybinės televizijos išplatintus vaizdus, kuriuose užfiksuotas tarpžemyninės raketos bandymas su sovietinių raketų detonavimo nuotraukomis, užfiksuotomis dar 1960-aisiais. Viena iš jų idealiai atitiko „RD-250“ paleidimo sistemą – nugyvenusį, tačiau itin patikimą mechanizmą.

Remiantis Dniepre esančio Južmašo gamyklos duomenimis, iki šiol egzistuoja bemaž 200 šių mechanizmų. Ukrainiečiai pateikia šią informaciją, nes būtent čia pastarieji buvo pagaminti. Tiesa, dauguma jų yra sandėliuojami Rusijoje, tačiau mažesnis kiekis yra paliktas ir Dniepre, kuris jau seniai tapo Pchenjano patikėtinių taikiniu.

www.alfa.lt