„Žmonės, kurie neprisimena praeities, yra priversti ją kartoti.“ (George’as Santavanas) Architektai Vytautas Brėdikis, Vytautas Dičius, Algimantas Mačiulis ir Algimantas Nasvytis įsitikinę, kad tas seniai praeito architektūrinio „kurso kartojimas“ šiuolaikinėje Lietuvoje trunka ištisus 28 atkurtosios Nepriklausomybės metus ir iš esmės – be jokios kokybinės pažangos.

Vytautas Dičius sako, jog šiandieną labiausiai erzina dvi labiausiai „buksuojančios“ ir labiausiai aktualios Vilniaus temos – Senamiesčio urbanistinės struktūros sunaikinimas ir miesto sporto infrastruktūros atrofija.

Anot architektūros patriarchų, palyginus su 1918–1940 metų nepriklausoma Lietuva – dabartinės valstybės neefektyvumas yra akivaizdus ir rėžia akį.

Konkrečios Vilniaus plėtros rezultatų mes nenagrinėjame, tai atskira tema, teigia architektai. Rezultatų galima rasti įvairių – priklausomai nuo to, su kuo miesto valdžia architektūrines – urbanistines problemas sprendė: su profesionalais architektais ar tik su pasirinktais „vystytojais“ ir jų nuolankiais tarnais išpildytojais.

Urbanistinė situacija visoje Lietuvoje nėra sklandi, aiški ir garantuojanti kokybišką rezultatą. Netrukus bus jau trisdešimt metų, kai Nepriklausoma Lietuva vis ieško ir vis pameta pameta urbanistinę kryptį. Tokiais atvejais įdomu, ką apie urbanistinę ir architektūrinę padėtį galvoja labiausiai patyrę architektai: Vytautas Brėdikis, Vytautas Dičius, Algimantas Mačiulis ir Algimantas Nasvytis?

Kaip žinia, architektūros patriarchai prieš metus argumentuotai ir drąsiai sureagavo į Vilniaus dešiniojo kranto libeskindizaciją. Kritika nenuėjo veltui. Nors Vilniaus miesto tarybos rūpesčiu K18 projektui buvo išrūpinta išimtis miesto Bendrąjame plane, tačiau Lietuvos Architektų rūmai, gindami viešą interesą, apskundė tokį miesto vyrų žingsnį.

Tuo tarpu V. Brėdikis, V. Dičius, A. Mačiulis ir A. Nasvytis toliau rengia savarankškas „archtarybas“ opiausiais sostinės klausimais.

Klausiame savęs: ar Vilnius dar mūsų?

Mes, pirmais po antrojo pasaulinio karo metais suvažiavę į Vilnių iš skirtingų Lietuvos vietovių, it emigrantai, studijuoti architektūros, vieningai siekėme bendrų tikslų: ne tik prikelti Vilnių naujam gyvenimui, atstačius sugriautą senamiestį, bet ir padėti kurti naują ateities miestą – Lietuvos sostinę.

Tuo tikėjo ir to siekė dauguma naujųjų Vilniaus gyventojų! Kiekvienas tai darė pagal galimybes ir savo gebėjimus.

Atsigręžkime į dabartinį Vilnių ir pabandykime išsiaiškinti kuo šiandieną tikime? Ko siekiame ir kas iš esmės pasikeitė? Kaip mes suvokiame savo veiklą, pilietines teises ar asmenines pareigas laisvoje Lietuvoje?

Šiandien stebint augantį Vilnių ir vis dažniau jame pasireiškiantį biznio ir miesto valdžios „sandraugos“ diktatą, ignoruojantį architektūros kokybę ir suderintus urbanistinės erdvės formavimo principus, natūraliai iškyla makabriškas klausimas: ar tikrai tai dar savas miestas?

Ar mes kartais Vilniuje šiandieną nesielgiame kaip kolonistai?

Daug tikėjomės atgavę Nepriklausomybę, deja, mūsų lūkesčiai nepasiteisino.

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui regime, kad per 28 atkurtos Nepriklausomybės metus istorinės Lietuvos sostinės širdis, Vilniaus Senamiestis, iš esmės liko pokario būklėje.

Kaip šiuo atveju neprisiminti, kad po daugiau nei šimtmetį trukusios okupacijos, vos per 22 metus iš carinės Rusijos pasienio tvirtovės, tauta sugebėjo pastatyti modernią europietišką laikinąją sostinę Kaune!?

Miesto veide istoriniai bruožai – esminiai

Visuomenės raida per sudėtingą priežaščių ir pasekmių grandinę keitė materialią miesto struktūrą ir kartu estetinę vertybių skalę. Kiekviena raidos pakopa į miesto organizmą įnešė savo dalį. Iš tų įnašų ir formavosi istorinė aplinka.

Manome, kad išsaugoti istorinio Vilniaus komplekso savituosius bruožus šiandieną svarbiausia – nes tai iš esmės ir yra „miesto veidas“.

Vilniaus plane aiškiai suvokiami trys istoriniai, funkciniai ir kompozicijos centrai: Pilies kompleksas, Universitetas su šv. Jono bažnyčia ir Rotušės aikštė.

Į šiuos centrus ėjo svarbiausios gatvės, prie jų buvo statomi svarbiausi miesto pastatai. Toks plano stuburas iš svarbiausių gatvių ir pastatų nulėmė tolesnę gatvių tinklo raidą, kurios negalėjo pakeisti nei architektūros epochų stiliai, nei valdžios reikalavimai. Iki pat II pasaulinio karo pabaigos ir sovietinės okupacijos pradžios.

1947 m. SSSR architektūros reikalų komitetas Maskvoje patvirtino Vilnių 20 istorinių SSSR miestų sąraše, pabrėždamas, jog „senamiestis, kaip centrinė ir labiausiai apgyvendinta miesto dalis, reikalinga ypatingai rimtos, pirmaeilės ir radikalios rekonstrukcijos“.

Motyvuojant karo griuvėsių išvalymu, atsirado proga praplatinti Senamiesčio gatves, sumažinti užstatymo tankumą, nugriauti ištisus kvartalus ir jų vietoje nutiesti plačias magistrales, greta įrengiant skverus, apželdinant gatves.

Senamiestį griovė ne tiek karas, kiek direktyvos

Tokiu būdu buvo „išvalyti“ ištisi kvartalai – pavyzdžiui Rūdininkų skveras įrengtas nugriovus kvartalą, kuris beveik nenukentėjo karo metais.

Įrengiant skverą palei Pilies, Švarco ir Gaono gatves taip pat nugriautas beveik visas kvartalas.

Nugriauti visi Vokiečių gatvės šiaurinės pusės namai. Būtent čia buvo sumanyta pravesti magistralinę miesto arteriją, kuri kirstų senamiestį ir sujungtų su geležinkelio stotimi.

Vietoj senos ir siauros Vokiečių gatvės įrengtas platus (50 metrų!) bulvaras, kuris vėliau turėjo tiesiai sujungti geležinkelio stotį su miesto centru.

Vokiečių gatvę išplėtus plačiu bulvaru ir šiaurės–rytų kraštinę užstatant „stalinistinės“ architektūros gyvenamaisiais namais, už jų nugaros nugriautos žydų senosios sinagogos vietoje pastatytas silikatinių plytų vaikų darželis. Aplink jį liko tik beformė dykra.

Mūsų įsitikinimu, teigia architektų ketvertas, – tai blogiausias karo ir pokario laikų „urbanistinis naujadaras“ istoriniame Vilniuje!

Šis bulvaras per patį Senamiesčio vidurį – grubus svetimkūnis Senamiesčio erdvėje.

Nei gatvės, nei naujųjų pastatų bendra kompozicija visiškai nesiderina su Senamiesčiu, su jo erdvės struktūra ir masteliu. Sunaikinti epochų pėdsakai, lėmę miesto individualumą, jo architektūros ir semantikos turtingumą.

Galiausiai, įsikišus vietiniams architektams, LSSR statybos ir architektūros reikalų komitetas suorganizavo Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektą (pradėtas rengti 1956 m., patvirtintas 1959 m.), kuris sustabdė beatodairišką Senamiesčio griovimą.

Kodėl saugo Molotovo-Ribentropo padarinius?

Kaip žinia, Vilniaus miesto erdvė plėtojosi ištisus šimtmečius. Jos raida tęsiasi ir dabar, išskyrus Vilniaus Senamiestį, kurio raida nutrūko, užfiksavusi karo ir pokario XX a. penkto dešimtmečio rezultatus.

Panašu, kad suteikus Vilniaus Senamiesčiui UNESCO pasaulinio paveldo vietovės vardą, Vilniaus valdžioms nukrito rūpesčiai nuo galvos.

Senamiestis formaliai tapo architektūriniu rezervatu. Tačiau tuo pačiu ir pasaulinių kataklizmų urbanistiniu eksponatu.

Turime pirmą atvejį Vilniaus istorijoje, kai 70 metų istorinėje šalies sostinės širdyje saugomos karo ir okupacijos žaizdos!

Beje, per beveik 28 Nepriklausomybės metus, pokario dykros tapo viešosiomis erdvėmis ir atitinkamai pavadintos skverais: K. Sirvydo, Lazdynų Pelėdos, Rūdininkų. Kuo gi dėti Lietuvai nusipelnę žmonės, beje, gyvenę gerokai iki II Pasaulinio karo? Kodėl gi nepavadinus šių urbanistinių nesusipratimų tikrųjų „autorių“ vardais?

Kadangi Vokiečių gatvės iš esmės nebeliko, tai pokario bulvarui sąžiningiausia būtų suteikti Molotovo–Ribentropo vardą.

Šioje vietoje norime priminti, kad Vakarų Europoje istoriniai kompleksai regeneruojami ne vien del pelno, techninio būtinumo, bet ir del humanistinių, patriotinių tikslų.

Staroe Miasto Varšuvoje, Gdansko senamiestis – atstatyti iš karo griuvėsių ne vien dėl grožio.

Čia svarbesniu laikytas relikvijos, liūdijančios tautos nenugalimumą, susigrąžinimas ir nacionalinio prestižo atkūrimas. Deja, atrodo, jog mums tas jausmas tampa svetimas…

Tikėjomės, kad išsaugant UNESCO pasaulinio paveldo vietovės istorinį architektūrinį vaizdą, nors ir pavėluotai, praėjus nuo karo pabaigos daugiau kaip 50 metų, bus pradėtas istorinės Lietuvos sostinės Senamiesčio urbanistinės struktūros, senųjų pastatų ir kvartalų atkūrimas.

Net ir sovietmečiu, daugiausiai architektų iniciatyva, buvo bandymų spręsti Vokiečių gatvės regeneracijos galimybes, tačiau toliau konkursų ar studentų projektų nenueita.

Investiciniai apetitai – aukščiau architektūros

Jau tapo tradicija, kad kai kuriems NT vystytojams Vilniaus miesto centrinei daliai (ir ne tik centrinei), parengtos ir aprobuotos urbanistinės strategijos nieko nebereiškia. Pastebime, jog vis daugiau „investicinio urbanizmo“ projektų nebeturi nieko bendro su numatytais erdvės formavimo principais.

Palaiminus miesto valdžiai, vystytojai, pasistatę skvere priešais Vyriausybės rūmus viešbutį „Novotel“ (nuotr. viršuje – aukščiausias pastatas kairėje) bei nugriovę Rusų dramos teatrą ir jo vietoje pastatę verslo centrą, turbūt geresnės vietos pelningoms statyboms nerado. Nesutrukdė net ir apsaugos reglamentai.

Tuo tarpu kitame Neries krante, pačiame urbanistinės kalvos parterio centre ir Baltojo tilto ašyje, tarp „Lietuvos“ viešbučio ir VCUP parduotuvės, bendrovė „Lords LB“ nusprendė „pakoreguoti“ dėl savo apetitų netgi Vilniaus bendrąjį planą! Vos 64 arų sklype stengiamasi pastatyti maždaug 16 aukštų, 20.000 m2 ploto multifunkcinį kompleksą…!

Deja, tai ne pirmas miesto valdžios ir priveligijuotų užsakovų bendros veiklos atvejis, kai komercinių struktūrų naudai keičiami Vilniaus urbanistiniai projektai, pažeidžiami miesto bendrojo plano sprendiniai ir teisiniai aktai.

Jau tapo įprasta, kad tokių verslo atakų metu, dažniausiai urbanistinėmis aukomis tampa statiniai, skirti kūno kultūrai ir sportui. Ryškiausias pavyzdys – „Žalgirio“ stadiono istorija.

Kada Vilnius išbris iš stadionų gėdos?

Nemažiau liūdna sportinė-architektūrinė istorija – Nacionalinio stadiono statyba Šeškinės oze.

Pradėta dar tarybiniais laikais, XX a. pabaigoje, statyba, bent jau kalbomis, tęsiąsi iki šiol. (Šiuo metu teritorijoje vyksta Nacionalinio stadiono projekto koncesijos konkursas. Red. pastaba)

Prieš gerą dešimtmetį, Vilniaus savivaldybei besiderant dėl užstrigusios stadiono statybos perspektyvų, dalis teritorijos parduota „Vilniaus prekybai“, kuri ten pasistatė visoje postsovietinėje erdvėje išgarsėjusį supermarketą, pavadintą „Akropoliu“.

Deja, „Šiaurės Atėnų“ „Akropolis“ šalia Nacionalinio stadiono statybinių liekanų, skelbia visiškai kitas idėjas, nei Atėnų Akropolis…

Įdomu, kad tas pats NT vystytojas, įsiplieskus kovai dėl statomo greta „Akropolio“ daugiaaukščio kontorų pastato, piktinosi: kodėl ant Gedimino kalno pilies bokštas – gerai, o ant Šeškinės kalno mano bokštas – blogai?

Minėtasis daugiaukštis administracinis pastatas ne tik pažeidė miesto siluetą, bet ir suniokojo viršutinę Šeškinės ozo dalį, iškertant pušis ir įrengiant parkingą.

Ir nors „Akropolio“ daugiaaukštį tuomet pavyko patrumpinti, valdant kitam merui, buvo leista statyti vienaaukštį jo priestatą. O šis statybos metu išaugo iki dviaukščio „Ermitažo“. Ir dar svetimoje teritorijoje…

Grėsmingi sporto infrastruktūros naikinimo mastai

Tuo pat metu Vilniaus sporto statiniai ir toliau buvo uoliai likviduojami. Nugriautas treniruočių čiuožyklos pastatas, uždaras ir atviras baseinai, sporto salė. Parduotas ir nugriautas „Žalgirio“ stadionas. Neliko pirčių komplekso, geros būklės eksploatuojama „Žalgirio“ futbolo treniruočių aikštė Antakalnyje numatoma užstatyti daugiabučiais.

Tik pilietiškos visuomenės dėka šiaip ne taip pavyko išsaugoti Sporto rūmus.

Beje, „Žalgirio“ stadioną, kurio tribūnos talpino 14 tūkst. žiūrovų, buvo galima suremontuoti ir kurį laiką naudotis, lygiagrečiai statant Nacionalinį stadioną Šeškinėje.

Ir ką gi miestas gavo vietoj nugriauto stadiono? Prekybos centrą ir daugiabučių gyvenamų namų kvartalą be infrastruktūros, kur pasiektas rekordinis parduodamų „kvadratų“ derlius?

Tiesa, dar ir LFF futbolo stadioną su dirbtine danga, jau „išgarsinusį“ Lietuvą visoje Europoje.

XXI a. bet kurios pasaulio šalies sostinė tiesiog privalo turėti šiuolaikinį stadioną, atitinkantį tarptautinius standartus, kurį sudaro įvairių statinių ir įrenginių kompleksas, skirtas kūno kultūrai, treniruotėms, varžyboms.

Be to, normaliai sostinei būtinas ne tik stadionas, bet ir specialistų parengtas kūno kultūros ir sporto infrastruktūros vystymo projektas ilgai perspektyvai. Kuris būtų subalansuotas, ne atsitiktinis, ir kurio būtų laikomasi.

Gyvenimas baimėje ar gyvenimas sostinėje?

Pastebėjome, kad Vilniaus valdymas dažnai priklauso nuo atvykėlių. Jiems miestas – pirmiausia asmeninė gyvenamoji vieta, kuriama pagal jų norus ir fantaziją. Miesto plėtra vykdoma pagal vienprasmišką privatizacijos modelį, kuriame projektuojamas ne istorinis – kultūrinis vietovės tęstinumas, ne urbanistinė – architektūrinė kokybė, bet stengiamasi užtikrinti maksimalią turimos nuosavybės realizacijos perspektyvą. Tenkinant privačius interesus ir ignoruojant socialinius bei kultūrinius gyventojų poreikius.

Neverta stebėtis, kad liūdnai išgarsėję „Vilniaus vartai“ – vienas iš trijų nemaloniausių Vilniaus svetimkūnių – simboliškai nukreipia žmogų į požemius, iš kurių pakilus, lieka tik du keliai: į Rytus arba į Vakarus…

„Mes čia visi kažko bijome. Bijome to, kas mūsų viduje arba to, kas išorėje. Mes bijome keistis. Bijome likti tokie patys. Mes suakmenėjame iš baimės, kai tik įvyksta kas nors neįprasta, šiurpstame jei pasikeičia įprasta rutina… Taigi koki mes? Gyvename tokiame pasaulyje, kad nepajėgiame jo įveikti?“. (John Katzenbach, „Pamišėlio istorija“)

Tekste panaudotos ištraukos iš Vytauto Dičiaus pranešimo tarptautinėje konferencijoje „Architektūrinė praktika ir studijos“ Vilnius, 2017

www.alfa.lt