Artėja homo sapiens epochos pabaiga?

Suvenyrų krautuvėlėse galima pamatyti marškinėlių su piešiniu, vaizdžiai iliustruojančiu žmogaus evoliucijos eigą nuo susikūprinusios beždžionės iki šiuolaikinio žmogaus, o paskutinė virtinės grandis – susirietęs kompiuterio naudotojas. Šiame pokšte yra nemažai tiesos. Aukštosios technologijos, kurios turėtų demonstruoti žmogaus proto didybę, gali jį sunaikinti.

Kūnas nebereikalingas?

Peržiūrinėdami internete šimtus straipsnių pavadinimų ir biržų suvestines, bendraudami socialiniuose tinkluose arba stumdami laiką su kompiuteriniais žaidimais, į ateities kartų genotipą įdiegiame informaciją, dėl kurios žmonija gali pradėti regresuoti.

Neseniai kinai nuodugniai išnagrinėjo senovinius rankraščius, kuriuose aprašinėjami antgamtiniai kai kurių to meto žmonių gebėjimai. Pavyzdžiui, pasakojama apie tai, kaip imperatoriaus tarnai per dieną nueidavo šimtus kilometrų, kad pristatytų jam šviežių slyvų, arba kaip kariai pėsčiomis lengvai nukeliaudavo didžiulius atstumus. Mokslininkų manymu, tai yra ne hiperbolė, o atskaitos taškas, pagal kurį galima suprasti, koks fiziškai stiprus buvo žmogus, gyvenęs prieš daugybę šimtmečių.

Šiandien tai sugeba tik sportininkai, o didžioji dalis žmonių sunkiai įveikia laiptus iki trečiojo aukšto. Jei taip toliau, unikaliu greitai bus pavadintas, tarkime, gebėjimas judėti be pašalinių pagalbos. UNIX operacinės sistemos autorius Billas Joy iškėlė dar įdomesnę hipotezę.

Prieš keletą metų jis pareiškė, kad sparčiai tobulėjant robotų technikai, nanotechnologijoms ir genų inžinerijai, didžioji dalis žmogaus organų pasirodys esantys nebereikalingi. Technikos pažanga taip paveiks evoliuciją, kad toliau vystysis tik smegenys bei joms gyvybiškai svarbios sistemos.

Tokių teorijų esama daug, ir visos jos yra grindžiamos vienu postulatu: žmogaus fizinis apvalkalas, kūnas, anksčiau ar vėliau bus paaukotas protui, kuris dėl aukštųjų technologijų taps kone visagaliu. Bet yra ir kitokių nuomonių. Du šimtmečius visų visuomenės ideologijų, tiek socializmo, tiek liberalizmo, pagrindas buvo viena pagrindinė idėja: mes gyvename pažangos epochoje, o pažanga nesustoja, žmonės tik tobulėja. Tikrovė rodo, kad ne viskas yra taip nuostabu.

Pastaruoju metu specialistai vis dažniau užsimena apie tai, kad panirimas į mašinų ir informacijos pasaulį, į virtualiąją erdvę suduoda smūgį būtent svarbiausiai žmogaus savybei – gebėjimui mąstyti. Paprasčiau sakant, nepaisant daugybės technologinių laimėjimų, pagrindinė žmonių masė tampa primityvesnė. Ir tai ne gąsdinimas, teigia mokslininkai, o reali tendencija.

Informacijos lavina

Jeigu XX a. pradžios gyventoją kas nors perkeltų į dabartį, jo galva tikriausiai sprogtų nuo gaunamos informacijos. Kalifornijos universiteto mokslininkai apskaičiavo, kad vidutinis amerikietis per dieną gauna 34 gigabaitus informacijos. Jo smegenys priima ir apdoroja daugiau kaip 100 000 žodžių. Ir tai dar ne riba – kasmet šie mastai išauga 5,4 proc.

Beje, įsigilinus aiškėja, kad didžiąją dalį informacijos žmonės gauna žiūrėdami televizorių arba žaisdami kompiuteriu, o tai yra ne itin intelektualūs užsiėmimai. Tas pats vyksta ir su naujienomis: vaizdą apie pasaulio įvykius susidarome daugiausia iš antraščių. Paklausus apie naujienos esmę, niekas nieko protingai ir nepaaiškins. Amerikietis rašytojas Nicholas Carras savo kailiu patyrė, kad naudojimasis kompiuteriais ir internetu visiškai keičia mąstymą, ir tikrai ne į gerąją pusę.

Knygą “Kaip internetas keičia mūsų gebėjimą mąstyti, skaityti ir įsiminti” jis ėmė rašyti pastebėjęs, kad po truputį praranda gebėjimą susikaupti ir analizuoti, bet ryte ryja informaciją. Ši situacija yra pažįstama kiekvienam klerkui: perbėgai akimis keletą naujienų eilučių, patikrinai paštą, pasikeitei keliais pranešimais “Skype” – be išankstinio informacinio dopingo daugelis net nepradeda dirbti.

Po trejų metų psichologijos, elgsenos ir neurologinių procesų tyrinėjimo N Carras padarė ne itin džiugią išvadą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad smegenys mokosi atlikti daug užduočių vienu metu ir lengvai peršoka nuo vienos prie kitos. Bet, anot N. Carro, tai vyksta žinių gilumo sąskaita. Savo knygoje jis pateikia būdingą dokumentų skaitymo pavyzdį.

Žmogus, skaitantis iš popieriaus lapo, su medžiaga susipažins nuo pradžios iki pabaigos. Pasiūlius jam paskaityti dokumentą kompiuterio monitoriuje, jis vargu ar ištvers iki galo – tikriausiai neatsilaikys pagundai atsiversti vieną iš nuorodų, paskui dar vieną ir taip toliau… Suprantama, iš informacijos gausybės jis įsimins tik mažą jos dalį, ir tą pačią paviršutiniškai.

Dar daugiau, skaitytojo visiškai nesudomina bandymas straipsnyje pateikti kokio nors plačiai nuskambėjusio įvykio nuodugnią analizę; prisiklausęs apie įvykį, žmogus tiesiog nepajėgia tekste išskirti ir įsisąmoninti naują informaciją. Todėl skaitytojų nuomonės tyrėjai vis dažniau susiduria su tokiais komentarais: “Nieko nauja, aš apie tai girdėjau/skaičiau internete”.

“Mano sąmonė yra priversta gauti informaciją taip, kaip siūlo internetas – greitai judančio dalelių srauto pavidalu, – aiškina N. Carras. – Anksčiau žmogus buvo naras, kuris ramiai nerdavo į informacijos jūrą, o dabar jis slysta paviršiumi, tarsi su vandens slidėmis”.

Auga nemokšų karta

Viskas būtų dar ne taip blogai, bet toks “horizontalus” skaitymas, anksčiau būdingas nebent rytinių laikraščių apžvalgai, šiandien tampa norma. Ilgas sėdėjimas prie kompiuterio, teigia specialistai, mūsų smegenis verčia dirbti kitaip: vienos jų zonos dirba aktyviau, kitų aktyvumas mažėja.

Problema yra ta, kad išjungę kompiuterį ar mobilųjį telefoną nebegalime grįžti į normalų, mąslų darbo režimą – smegenys tam yra tiesiog nepasiruošusios. Londono universiteto specialistai atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo 100 savanorių. Jiems buvo pasiūlyta atsakyti į keletą klausimų, naudojantis internetu. Paaugliai net nebandė ieškoti informacijos žiniatinklyje, o per įvairias elektroninio ryšio priemones iškart kreipėsi į draugus.

Vyresnio amžiaus žmonės pradėdavo karštligiškai šokinėti iš vieno tinklalapio į kitą. Britų mokslininkai pabrėžia: būtent nesugebėjimas susikaupti tampa pirmu žingsniu į psichikos ligas. Bet ir be jų, yra įsitikinę specialistai, kyla pavojus, kad po dviejų trijų dešimtmečių turėsime nemokšų kartą. Gyvename diletantų epochoje: didžioji dauguma slysta paviršiumi, sužino apie viską po truputį. Dauguma ekspertų yra pasirengę reikšti nuomonę bet kuria tema, bet iš esmės neišmano nė vienos.

Šiuolaikiniame gyvenime reikia daug siauros srities specialistų, gerai išmanančių konkrečius klausimus, tačiau daugumos nuomone, tie specialistai yra neišmanėliai, nes nieko, išskyrus savo sritį, jie nežino. Tad ar tokiomis sąlygomis galima kalbėti apie tikrą intelektualinę veiklą, su kuria siejamos didelių laimėjimų viltys?

Du ateities žmogaus porūšiai

Drauge su internetu ir elektronikos prietaisais, be kurių jaučiamės bejėgiai, tarsi be vandens ir elektros, masių sąmonę veikia efektyvaus vartojimo formulė. Jos problema yra ta, kad ji neskatina vaizduotės, versdama kurti ką nors nauja, o verčia mus veikti pagal išankstinį scenarijų.

Žmogus, klaviatūros atstumu turintis beveik viską, ko jam reikia (nuo žinių iki picos užsakymo), pradeda mąstyti šabloniškai, tenkina visas reikmes naudodamasis technika ir nekuria nieko nauja. Pagal vieną iš mokslinių teorijų, atbukimas, už kurį burnojame socialiniuose tinkluose įklimpusius paauglius, po kurio laiko gali suformuoti du žmogaus porūšius.

Oliveris Curry iš Londono ekonomikos mokyklos bandė sukurti žmonijos vystymosi schemą – su sąlyga, kad visos technologijų ir mokslo naujovės taps prieinamos visiems. Pagal jo scenarijų XXX a. egzistuos beveik tobula mažuma, kurios atstovai iš esmės bus dabartinio elito palikuonys (iš jų bus gaunami geriausi genai), tuo tarpu masinis vartotojas ir toliau kapstysis savo pasaulėlyje, su kiekviena karta vis labiau degraduodamas.

Tokio vystymosi požymiai pastebimi jau dabar. JAV 30 proc. gyventojų naudojasi socialine parama, nekelia jokių naujų idėjų ir net nenori palypėti ant kitos intelektualinės ir socialinės hierarchijos pakopos. Jau atsirado negausi klasė žmonių, pasižyminčių unikaliomis žiniomis ir gabumais, kuriems darbdaviai yra pasirengę mokėti didžiulius pinigus (juk kas nors turi kurti vis tobulesnius technikos žaisliukus!).

Didžiausias kuriozas yra tas, kad tie išrinktieji (į jų skaičių įeina ir kūrybingi žmonės) mažiau vieši virtualiojoje erdvėje, nes kiekvienas iš jų turi savo tikrovę – laboratoriją arba dirbtuvę.

Nejau smukimui, kuris jau yra akivaizdus, nėra alternatyvos? Kaipgi, yra: pakreipti evoliucijos eigą įprasta vaga, be jokio sluoksniavimosi, yra lengva. Specialistai yra įsitikinę, kad norint išjudinti ir vienų, ir kitų smegenis, pakaktų iš principo naujos, šviežios idėjos. Mažiausiai 50 metų žmonija neiškėlė nė vienos globalinės idėjos. Visi dabartiniai laimėjimai grindžiami idėjomis, kurios buvo pasiūlytos anksčiau kaip prieš pusšimtį metų.

Čia turima omeny ne tik mokslas, bet ir valstybės santvarka – politiniai ir ekonominiai mechanizmai tobulinami, bet ne daugiau. Kad naujos idėjos yra tiesiog būtinos, šalių vyriausybės puikiai supranta. Pavyzdžiui, Kinija skiria didžiules lėšas mokslo tyrimo laboratorijoms steigti, ir skiria dėmesį ne vien taikomiesiems mokslams, bet ir fundamentaliesiems tyrimams.

Kas taps kitokio vystymosi kelio pamatu, žino, ko gera, tik vienas Kūrėjas ir tie negausūs žmonės, kurių smegenys dar veikia ne sinchroniškai su paieškos sistemomis ir socialiniais tinklais.

http://anomalija.lt

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus