Didžiojoje Britanijoje, Londone, gyvenančiai Ūlai Marijai Bujauskaitei dar tik 25-eri, tačiau lietuvė jau dešimtmetį tikslingai žingsniuoja savo svajonės link. O svajoja Ūla Marija tapti pasaulyje žinoma ir vertinama kraštovaizdžio architekte, dizainere, ir miesto žmonėms kurti erdves, kuriuose jie jaustųsi tarsi gamtos glėbyje.

Praėjusiais metais mergina laimėjo prestižinį Karališkosios sodininkystės draugijos (Royal Horticultural Society) konkursą, kuriame buvo oficialiai tituluota geriausia jaunąja 2017 metų sodo dizainere bei apdovanota aukso medaliu.

„Tiesa“ talentingosios lietuvės pasiteiravo, iš kur Ūla Marija semiasi idėjų, stebinančių net gilias sodininkystės tradicijas puoselėjančius britus, bei kaip gimsta unikalūs svajonių sodai, kuriami pagal individualius žmonių poreikius.

Emigracija atvėrė galimybes

Ūla Marija į Angliją atsikraustė kartu su tėvais kai jai tebuvo 15 metų. Dabar jauna moteris sako čia besijaučianti kaip namuose – vis dėlto Londone pragyventa jau dešimtmetį. Jungtinėje Karalystėje ji susiformavo kaip asmenybė, sėkmingai pradėjo siekti savo tikslų. Į Lietuvą, nors gimtinei ir spinduliuoja meile, Ūla Marija grįžti sako neplanuojanti: „Čia kuriu savo ateitį, turiu širdies draugą, čia gyvena mano artimiausi šeimos nariai.“

Tačiau yra ir kita priežastis, kodėl lietuvė savo ateitį sieja su Didžiąja Britanija. Ūla Marija užsimena, kad jos kūrybinėms svajonėms greičiau lemta išsipildyti gyvenant užsienyje, kur atsiveria daugiau profesinių galimybių, nei gimtoje šalyje.

„Kiek save prisimenu, kai pradėjau galvoti, kuo norėčiau būti užaugusi, visą laiką svajojau studijuoti architektūrą, – sako Ūla Marija. – Lankiau dailės mokyklą. Tuo metu apie kraštovaizdžio architektūrą dar nieko nebuvau girdėjus, tačiau vis tiek svajojau išvykti į Angliją ir studijuoti čia, nes tikėjau, kad tai man suteiks daugiau galimybių prisiliesti prie pasaulinio garso projektų.“

Atvykusi į Jungtinę Karalystę, lietuvaitė koledže pradėjo studijuoti 3D dizainą. Po to sekė mokslai Birminghamo universitete, kraštovaizdžio architektūros specialybėje, atvėrę visiškai naujas karjeros perspektyvas.

Įkvėpimas kyla iš prisiminimų

Ūla Marija užaugo Lietuvoje. Kaip pati pasakoja, šeima labai mėgo keliauti, tad ji visada labai laukdavusi, kada su tėvais važiuos į pušyną pasivaikščioti ar praleisti savaitgalį prie Baltijos jūros.

„Nuo mažens be proto mylėjau gamtą, – vaikystės prisiminimais dalijosi Ūla Marija. – Užaugau prie Šešupės kranto. Nuo pat mažumės jaučiau nenusakomą ryšį su gamta. Rytais su tėčiu po kroso bėgdavom plaukti į Šešupę. Kai buvau maža, su draugais visada žaisdavome lauke, laipiodavom po medžius. Kiekvieną dieną leisdavau močiutės sode…“

Londone įsikūrusi lietuvė vis dar prisimena tą nuostabų močiutės sodą – jis tapo vienu iš pagrindinių postūmių link dabartinės merginos veiklos.

Ūlos Marijos močiutė augino bei kolekcionavo įvairias lelijų rūšis, ir mažą mergaitę veždavosi į gėlių parodas ieškoti retesnių pavyzdžių.

Visai nenuostabu, kad, atvykusi į Britaniją ir išgirdusi apie kraštovaizdžio architektūros specialybę, mergina suprato, jog tai jos svajonių darbas – galimybė sujungti meilę architektūrai ir gamtai. Lietuvė džiaugiasi, kad dabartinė veikla išties užtikrina idealų balansą tarp dviejų didžiausių jos aistrų. „O močiutės sodas iki šiol išlieka viena iš mano mėgstamiausių vietų visame pasaulyje“, – šypsosi „Tiesos“ pašnekovė.

„Iš šių pozityvių atsiminimų apie Lietuvos gamtą semiuosi daug įkvėpimo“, – priduria Ūla Marija, neneigianti, jog į priekį ją veda troškimas atkurti vaikystės prisiminimus, geriausias akimirkas, ir bent dalelę tos emocijos perkelti į dabartinius miestus bei pasidalyti šiais jausmais su kitais.

Konkursas paskatino žengti pirmyn

Patirties kraštovaizdžio architektūros srityje lietuvė pradėjo semtis dar prieš pradėdama studijas Birminghamo universitete – dirbdama sodų dizaino studijose.

Studijų metais Ūlos Marijos dėmesį patraukė Karališkosios sodininkystės draugijos paskelbtas konkursas. Studentė nedvejodama nusprendė išbandyti jame laimę žinodama, kad dalyvavimas prestižiniame konkurse, kurį kasmet aplanko per 70 000 žmonių, gali atverti daugiau durų.

„Tuo metu jau kuris laikas svarsčiau, kad norėčiau įkurti savo dizaino studiją. Pamaniau, dalyvavimas konkurse galėtų būti puikus laiptelis šio tikslo link“, – sako 2017 metų Karališkosios sodininkystės draugijos konkurso geriausios jaunosios dizainerės titulo laimėtoja.

„Jau po kelių savaičių išėjau iš savo tuometinio darbo ir atidariau studiją, kurią pavadinau „Studio Unwired“. Po konkurso iš karto sulaukiau tiek daug pasiūlymų ir įvairių galimybių bei dėmesio iš žurnalistų, kad naujų projektų tiesiog nebegalėjau suderinti su darbu kitoje agentūroje“, – apie netikėtą sėkmę pasakojo kraštovaizdžio architektė.

Laimėjo atsiminimus iš vaikystės atkuriantis sodas

Ūla Marija „Tiesai“ atskleidė, kad, galvodama studijos pavadinimą, norėjo juo perteikti pačią savo kūrybos koncepciją.

„Man norėjosi, kad pavadinimas būtų neoficialus, laisvas, lengvas ir žmonėms keltų tokias pačias asociacijas, kaip buvimas gamtoje“, – sako lietuvė.

Beje, „Studio Unwired“ – ne tik Ūlos Marijos kraštovaizdžio dizaino studijos Londone pavadinimas. Taip vadinosi ir merginos sukurtas sodas, laimėjęs minėtąjį konkursą.

Jauniesiems dizaineriams tąkart tekusi užduotis iš pirmo žvilgsnio atrodė labai paprasta – sukurti biuro sodą.

„Šis sodas buvo įkvėptas mano vaikystės prisiminimų iš atostogų Lietuvos pajūryje, – sako Ūla Maria. – Siekiau sukurti biuro sodą, kuris didmiesčio ofiso darbuotojus nejučia perkeltų į laukinę gamtą, įkvėptą mano prisiminimų iš vaikystėje dažnai lankyto Baltijos pajūrio. Sodui augalus rinkausi norėdama atkurti pajūrio kopų ir pušynų augalijos paletes. Sodinau išblukintas saulėje, natūralistinio stiliaus žoles, erškėtrožių krūmus ir netgi laukines mėlynes, kurias rinkdavau pajūrio pušynuose būdama maža mergaitė.“

Išsirinkusi išblukintas sidabrinių pušų lentas, Ūla Marija sukūrė net mums, lietuviams, taip pažįstamą taką per kopas.

„Sodą į dvi darbo ir poilsio erdves skyrė vandens telkinys, pripildytas vandens augalų, kurie sukūrė sėdint darbo vietose ranka pasiekiamą žalią sieną. Iš smėlio suformavau stilizuotas apželdintas kopas, kuriose pribarsčiau pušų spyglių ir kankorėžių bei pajūryje rastų vandens nugludintų medienos šakų“, – pasakojo kraštovaizdžio architektė.

„Siekiau sukurti biuro sodą, kuris didmiesčio ofiso darbuotojus nejučia perkeltų į laukinę gamtą, įkvėptą mano prisiminimų iš vaikystėje dažnai lankyto Baltijos pajūrio“, – sako Ūla Marija.

Ji prisipažįsta, kad daugiausiai džiaugsmo kūrybiniame procese suteikia akimirka, kai savo sukurtoje erdvėje pamatai laiką leidžiančius žmones. Ūla Marija yra sukūrusi sodus Jungtinės Karalystės ligoninėms, vėžio gydymo centrams, mokykloms. Mergina sako, kad būtent projektai, suteikiantys galimybę prisidėti prie žmonių aplinkos gerinimo, sukurti vietą, kur jie galėtų pabėgti nuo miesto šurmulio, jai teikia daugiausiai džiaugsmo ir yra arčiausiai širdies.

„Tokiuose didmiesčiuose, kaip Londonas, kurie yra be proto perkrauti skubantys miestai, noriu kurti tokias erdves, kuriose žmonės jaustųsi atitrūkę nuo miesto triukšmo ir patekę į laukinę gamtą. Tada jaučiu, kad prisidedu prie kažko galingo ir svarbaus, galinčio pagerinti kitų žmonių gyvenimo kelionės kokybę“, – atskleidė iš Lietuvos kilusi talentinga kraštovaizdžio architektė.

www.alfa.lt