2004–2005 m. iš Lietuvos emigravo daugiau negu 95 tūkst. žmonių (2004 m. – 37 691 emigravusių, 2005 m. – 57 885). Tuo metu Lietuvos Vyriausybei vadovavo socialdemokratų lyderis Algirdas Brazauskas, o prezidentu buvo Valdas Adamkus.

2009–2010 m. kol kas galima vadinti juodžiausiu periodu šalies migracijos istorijoje – per minėtą laikotarpį iš Lietuvos emigravo daugiau negu 121 tūkst. gyventojų. Vien per 2010 m. iš šalies išvažiavo per 83 tūkst. tautiečių. Šiuo periodu ministro pirmininko pareigas ėjo konservatorius Andrius Kubilius, o prezidentė buvo Dalia Grybauskaitė.

Kaip rodo emigracijos statistika, aktyvėjanti išvažiuojančiųjų iš Lietuvos banga fiksuota 2014–2016 m. 2014 m. iš šalies emigravo daugiau negu 36 tūkst. gyventojų, 2015 m. šis rodiklis ūgtelėjo iki maždaug 44,5 tūkst., o pernai emigracija viršijo 50 tūkst. gyventojų ribą. Minėtu laikotarpiu premjero pareigas užėmė socdemų lyderis Algirdas Butkevičius, o Daukanto aikštėje šeimininkavo D. Grybauskaitė.

Mažiausias emigravusiųjų skaičius nuo 1990 m. Lietuvoje fiksuotas 2000 m. – apie 21,8 tūkst. Didžiausias emigracijos mastas buvo 2010-aisiais – daugiau negu 83 tūkst. išvažiavusių gyventojų.

Paaiškino emigracijos „spyglius“

Alfa.lt kalbintas DNB banko ekonomistas Povilas Stankevičius pabrėžė, kad, žvelgiant į didžiausius emigracijos kreivės šuolius, visų pirma, reikėtų atsižvelgti į ekonominius procesus ir itin reikšmingus Lietuvai įvykius.

2004 m. išaugusi emigracija, analitiko teigimu, be abejonių, yra susijusi su Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą (ES).

„Gyventojams tapo lengviau keliauti visoje Europos Sąjungoje. Tais metais Lietuvoje ekonomika auga gana sparčiai, tos emocijos, jautėsi, kad yra tų pinigų, kilo nekilnojamojo turto kainos. Tada ta emigracija nebuvo siejama su geresnio gyvenimo ieškojimu, palyginti su tuo, kas yra šiandien. Tiesiog rinka tapo atvira ir buvo įgyvendintas vienas iš Europos Sąjungos kertinių principų – laisvas darbo jėgos judėjimas Europos valstybėse“, – tikino P. Stankevičius.

A. Kubiliaus ir D. Grybauskaitės atėjimas į valdžią sutampa su didžiausiu emigracijos šuoliu atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Anot DNB ekonomisto, šis sutapimas neturėtų būti interpretuojamas kaip nemokšiškų politinių sprendimų pasekmė.

„Šalyje kilus ekonominei krizei, ženkliai išaugo nedarbas. Tiems žmonėms, kurie prarado savo darbus, kilo didesnė paskata emigruoti, ieškoti darbo kitose šalyse, kuriose tą darbą surasti yra lengviau. Jei žiūrėtume į patį didžiausią emigracijos „spyglį“, tai jis jau yra daug labiau ne politinių sprendimų, o ekonominių pasekmių, ekonominės krizės rezultatas“, – tikino P. Stankevičius.

Pastarųjų kelerių metų emigracijos augimo tendencijas ekonomistas sieja su nepakankamai greitai augančiais atlyginimais Lietuvoje.

„Atlyginimai Lietuvoje yra pakankamai maži, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Jeigu lygintume, kiek vidutinis lietuvis išleidžia maistui, kokios yra vidutinės išlaidos maisto produktams per mėnesį, tai jos yra labai panašios kaip kokioje Jungtinėje Karalystėje. Tai įsivaizduokite, jeigu pas mus atlyginimai yra ženkliai mažesni, o maistui išleidžiame gana daug, palyginus su kitomis šalimis, gyventojams lieka mažai pinigų pragyventi“, – aiškino DNB analitikas.

Be to, pašnekovo teigimu, deklaruojančiųjų išvykimą iš šalies skaičiaus augimą galėjo lemti ir aktyvūs „Sodros“ veiksmai, siekiant išieškoti socialinio draudimo įmokas iš asmenų, kurie emigracijos nėra deklaravę.

Dabartinė situacija – buvusių sprendimų rezultatas

Ekonomistas P. Stankevičius įsitikinęs, kad emigracijos procesams didžiausią įtaką daro ekonominiai, o ne politiniai faktoriai. Vis dėlto, kaip aiškino finansų analitikas, šalies valdžios atstovų sprendimai taip pat turi neabejotiną poveikį žmonių pasirinkimui likti tėvynėje ar keliauti laimės ieškoti svetur.

„Tokią situaciją, kurią turime šiandien, galime apibūdinti kaip sumą visų buvusių politinių sprendimų iki šiol“, – pažymėjo P. Stankevičius.

Ekonomistas, kalbėdamas apie valdžios sprendimų įtaką valstybės gyventojų gyvenimo kokybei, neslėpė, kad didžioji dalis politikų kai kurių ekonominių rodiklių, kurie lemia ir emigracijos mastus, pakeisti nėra pajėgūs.

„Per Seimo rinkimus ne kartą girdėtas šūkis, kad per penkerius metus vidutinis atlyginimas pasieks 1000 eurų. Pagal dabartinį atlyginimų augimą praėjusiais metais vidutinis atlyginimas augo daugiau negu 8 procentus, šiais metais tikimasi, kad augs apie 6 ar virš 6 procentų. Su tokiu atlyginimų augimu natūraliai tas vidutinis atlyginimas už penkerių metų ir turėtų pasiekti minėtą sumą. Taigi, atlyginimų augimas nepriklauso nuo politinių sprendimų“, – akcentavo P. Stankevičius.

Pašnekovo teigimu, politikai dažnai nesuvokia, kad emigracija yra laiku nepriimtų sprendimų pasekmė. Pasak P. Stankevičiaus, vienas tokių sprendimų pavyzdžių – mokesčių mažinimas.

„Mokesčių naštos mažinimas gali būti vienas iš tų veiksnių, kurie gali kovoti su pačiomis emigracijos priežastimis. […] Vienas iš pavyzdžių – mokesčių sumažinimas arba jų panaikinimas reinvestuojamam įmonių pelnui. Tarkime, tokia politika, toks mokesčių mažinimas leidžia įmonėms daugiau investuoti, pagerina investicinę aplinką. To pasekoje ekonomikos produktyvumas gali pagerėti. Kai padidėja ekonomikos produktyvumas, tada gali lengviau kilti atlyginimai ir pati ekonomika gali augti šiek tiek greičiau“, – aiškino ekonomistas.

Teisingumo stoka – dar viena priežastis emigruoti

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė, apžvelgdama emigracijos statistiką, pabrėžė, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šalies politinės vadovybės veiklos kryptis pasisuko į Vakarus, tačiau migracijos procesai vis dar buvo susiję su Rytais.

„Politinė orientacija turėjo poveikį ta prasme, kad tu galėjai daryti tai, ko tu anksčiau negalėjai daryti, bet, pavyzdžiui, mes vis dar važiavome tik į Rytus. […] Sienos atsidarė, bet vis vien Rytai dominavo 1990 metų pradžioje, nes Rytuose buvo ekonominiai ir kiti ryšiai išsilaikę“, – Alfa.lt komentavo A. Sipavičienė.

Anot pašnekovės, svarstant politinių sprendimų poveikį emigracijai, galima būtų konstatuoti, kad politikai daro netiesioginę įtaką žmonių apsisprendimui iškeliauti svetur per ekonomines, švietimo, socialines ir kitas sritis.

A. Sipavičienė tikino, kad lietuvių emigracija tam tikra prasme yra tarsi protestas prieš valdžią, tai yra nepasitenkinimo esama padėtimi šalyje išraiškos forma.

„Niekas nevažiuoja iš ten, kur tau yra gerai. Yra migracija dėl pasirinkimo. Tarkime, Lietuvoje nėra tam tikrų specialybių, Lietuvoje nėra Silicio slėnio. Tai yra vienas dalykas. Bet jeigu žmogus iš čia išvažiuoja, nes nepragyvena ir todėl, kad jis kitur mato didesnį atlyginimą, tai čia jis tai ir parodo. Graikai kelia riaušes, eina protestuoti, o mes emigruojame”, – pažymėjo migracijos ekspertė.

Pašnekovės teigimu, viena esminių lietuvių emigracijos priežasčių yra susijusi su per mažais atlyginimais ir darbo vietų stoka.

„Dabar atsiranda emigravimo priežastys dėl socialinio teisingumo stokos, korupcijos mastų. Šioje srityje irgi reikia tvarkytis. Jeigu žmogus mato, kad vienam valdininkui galima viskas, o tau – nieko, kai tu matai, kad vienas, mažiau uždirbdamas, moka daug mokesčių, o tie turtingieji, kurie kalba apie labdaras, sumoka 1 procentą mokesčių, tai tokia situacija nėra tinkama”, – apie kitas emigracijos priežastis kalbėjo A. Sipavičienė.

Ji atkreipė dėmesį į tai, kad svetur išvažiavę lietuviai jau yra užmezgę tam tikrus tinklus, ryšius, dėl kurių emigracija yra tarsi užprogramuota. Dėl to pirminės išvažiavimo iš Lietuvos priežastys tampa ne tokios svarbios, ir politikai savo sprendimais situacijos pataisyti beveik negali.

„Pavyzdžiui, pusė kokio nors Lietuvos kaimo sėdi Londone. Tai žmogus iš to kaimo nevažiuos į Vilnių, jis važiuos į tą patį Londoną pas gimines, pas draugus. Turiu omeny ir formalius, ir neformalius ryšius. Tarkime, Airijoje yra įsikūrę lietuviai, kurie ieško konkrečiai lietuviškos darbo jėgos, nes su lietuviais, tarkime, lengviau susitarti negu su anglais”, – aiškino A. Sipavičienė.