Lenkijos valdžia deda paskutinius taškus naujojo įstatymo projekte, pagal kurį bet koks lenkų tautos ar Lenkijos valstybės susiejimas su nacistinės Vokietijos karo nusikaltimais laikomas kriminaliniu nusikaltimu. Reaguodamas į ažiotažą sukėlusį „Holokausto įstatymą“, „Politico“ politikos skilties redaktorius Janas Cienskis pasidalijo jaudinančia savo šeimos istorija, kai jo senelis mėgino išsaugoti žydų tėvo ir sūnaus gyvybes, tačiau visos pastangos nuėjo perniek…

„Reicho (neprisimename jo vardo, tik pavardę) ir 10-mečio jo sūnaus Abrahamo mirtys ir mano senelio pastangos apsaugoti juos yra puiki iliustracija to, kas pastarąją savaitę vyksta Varšuvoje“, – rašo J. Cienskis.

Viešųjų ryšių košmarasa

Įstatymas, kurį netrukus turėtų pasirašyti Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, nacionalistų „Teisės ir Teisingumo“ valdančiajai partijai virto viešųjų ryšių košmaru.

Iki šiol artimas sąjungininkas Izraelis deklaravo vienareikšmišką kritiką „Holokausto įstatymui“ ir iš Varšuvos atšaukia savo diplomatus. Knesetas (Izraelio parlamentas) jau inicijuoja įstatymą, pagal kurį Vokietijos karo laikų nusikaltimų bendrininkų veiksmų neigimas ar minimizavimas laikomas nusikaltimu.

Kita Lenkijos sąjungininkė – JAV – taip pat pareiškė, kad „Holokausto įstatymas“ atrodo neraminantis.

Lenkijos valdžia savo ruožtu pabrėžia, jog pagrindinis linksniuojamo įstatymo tikslas – baigti žiniasklaidos leidinių praktiką vartoti terminą „Lenkijos mirties stovyklos“, apibūdinant okupuotose Lenkijos teritorijose nacistinės Vokietijos pastatytas koncentracijos stovyklas. Tačiau netrūksta manančių, kad „Holokausto įstatymas“ yra Lenkijos valdžios bandymas išbalinti komplikuotą ir kartais nepatogią šalies karo laikų istoriją.

„Sudėtinga susidariusi situacija yra mano šeimos istorijos atspindys“, – sako J. Cienskis.

Už pasižadėjimo nevykdymą – mirtis

1942 metų rugpjūtį vokiečių okupuotoje Lenkijoje J. Cienskio senelis Stanislawas Gogolove valdė nedidelį dvarą.

Vieną dieną Stanislawui prireikė darbininko, kuris galėtų sutvarkyti pastato vamzdžius, ir vietinis gestapo vadas atsiuntė lenkui šį darbą išmanantį Reichą iš geto, buvusio netoli Fryštako miesto. Stanislawas privalėjo pasirašyti pasižadėjimą, kad grąžins Reichą į getą, kai tik jis baigs darbus. Bausmė už pasižadėjimo nevykdymą – mirtis.

Arklių traukiamu vagonu atsigabenti Reichas ir jo sūnus Stanislawo namuose dirbo kelias dienas.

Rugpjčio 15 dieną Stanislawas su žmona važiavo pro Fryštaką, kai centrinėje aikštėje pamatė, kaip vokiečių kariai tuština getus ir šimtus žydų suvaro į miesto centrą. Girti kariai mušė žydus ir stūmė juos į sunkvežimius. Sumaištyje Stanislawas pastebėjo Reicho žmoną įnirtingai rodančią ženklus jam. Ji norėjo, kad lenkas perspėtų Reichą apie tai, kas vyksta.

Žydams buvo sakoma, kad jie gabenami į netoliese esantį mišką kasti tranšėjų. Tačiau didžioji dauguma atvežti į mišką buvo sušaudyti.

Stanislawui grįžus į namus, Reichas jau žinojo, kas vyksta mieste. Jis buvo paklaikęs ir be perstojo raudojo. J. Cienskio seneliai iškart pasiūlė Reichui su sūnumi bėgti į pietus – pro Karpatų kalnus pasiekti Vengriją. Tuo metu žydai ten buvo sąlyginai saugūs. Tačiau Reichas nesutiko su tokiu planu. Vyras lenkiškai šnekėjo su stipri jidiš akcentu, toks neprasprūstų pro ausis ir galėtų tapti idealiu pretekstu įduoti vyrą vokiečiams.

Stanislawas paslėpė Reichą ir Abrahamą savo kluone. Tą patį vakarą du gestapo karininkai pasirodė J. Cienskio senelio namuose ir pareikalavo sugrąžinti žydą su sūnumi. Stanislawas patikino karius, kad jis jau išsiuntė Reichą į Fryštaką atgal į getą. Vokiečiai patikėjo lenku, tačiau dar kartą perspėjo vyrą, kad bet koks bandymas slėpti žydus, Stanislawui ir jo šeimai gali pasibaigti mirtimi.

Po kelių dienų Stanislawas su žmona išlydėjo Reichą ir Abrahamą į mišką. Čia jie susirentė pastogę, o lenkų šeima dar kelis mėnesius kiekvieną dieną nešė jiems maistą. Mainais už tai, jie buvo apdovanoti Abrahamo surinktais kaštonais. Atėjus rudeniui, Stanislawas į mišką atnešė patalynę. Kai šaltis pasidarė visai nebepakeliamas, Reichas su Abrahamu persikraustė į apleistą trobelę giliai miškuose.

„Kartą jie užsikūrė ugnį vidurį dienos. Tai buvo neapgalvota, – Stanislawas rašė savo memuaruose. – Kylantys dūmai išdavė jų slaptavietę. Kažkokie nužmogėję, atlygio ištroškę prasčiokai papasakojo vokiečiams, ką matė miške. Jie atėjo į mišką, išvilko Reichą ir Abrahamą iš trobos ir be gailesčio nušovė juos abu. Taigi, mūsų suteikta pagalba neišsaugojo šių vargšų žmonių gyvybių, tik prailgino jų gyvenimus keliais mėnesiais.“

Vėliau Stanislawas suvokė, kad patynė, kurią Reichui nešė į mišką, buvo su jo šeimos monogramomis. Jei vokiečiai būtų radę patalus, suprasti, kas padėjo nelaimėliams slėptis, nebūtų sunku.

Ši istorija gerokai prasilenkia su parlamentarų, šiandien pritarusių „Holokausto įstatymui“ mąstysena. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkijoje gyveno 3 mln. žydų, tai buvo 10 proc. visos šalies populiacijos. Holokaustą išgyveno vos keli tūkstančiai ir dauguma jų po karo pasitraukė iš šalies.

Vokietijos okupacijos metu, Lenkijoje nebuvo kolaboruojančios vietinės valdžios. Kitaip nei Baltijos šalyse ar Ukrainoje, kur struktūros buvo pajungtos Vokietijos siekiui išnaikinti žydus. Lenkijos valdžia nebuvo įtraukta į nacių vykdomus karo nusikaltimus.

Tūkstančiai lenkų, tokie kaip Stanislawas, rizikavo savo gyvybėmis gelbėdami savo kaimynus žydus. Izraelio Yado Vashemo Holokausto atminties centras pripažino 6706 lenkus, gelbėjusius žydus. Skaičiuojama, kad pripažintų lenkų gelbėtojų skaičius yra didžiausias iš visų šalių, kuriose vyko Holokaustas.

Tačiau dar kartą, vienareikšmiškai šiuos faktus vertinti būtų sunku. Beveik 7 tūkst. gelbėtojų nėra daug, turint omenyje Lenkijoje prieš karą gyvenusių žydų populiacijos mastą. Nyderlanduose pripažinti 5595 žydams padėję asmenys, o šioje šalyje prieš karą etninę žydų mažumą sudarė 140 tūkst. žmonių. Kita vertus, už pagalbą žydams, olandams nebuvo grasinama „garantuota mirties bausme“.

Kai kurie lenkai padėjo žydams, kiti – išdavė juos vokiečiams arba kitaip – tiesiogiai prisidėjo prie jų mirčių.

„Trečioji – didžiausia lenkų grupė nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų. Vieni bijodami nacių bausmių, kiti dėl to, kad nemėgo žydų“, – reziumavo J. Cienskis.

Apie tais laikas patiriamą baimę, jaučiamą atjautą ar išsaugotą žmogiškumą diskutuoti sudėtinga net šiandien. Istorija nėra paprastai interpretuojama kiekvienos Europos valstybės nacionaliniame lygmenyje, tad kokiu būdu ją galima apibrėžti viename įstatyme?

www.alfa.lt