alfa.ltĮsimintinas šuolis: 250 km/h greičiu – ir tiesiai į taikinį
Švedų supermenas – kuriam nebaisus kriptonitas – tapo jauniausiu kostiumsparnio (angl. „wingsuit“) pilotu, pataikiusiu į stacionarų taikinį, skriejant 250 km/h greičiu.
„Būdamas dar visai jaunas, dažnai sapnuodavau, kaip bėgu į stačią kalvą, o tada pakylu ir skrendu“, – kostiumsparnio pilotas Antonas „Squeezer“ Anderssonas telefonu sakė „CNN Sport“ iš treniruočių bazės Kalifornijoje (JAV).
Daugelis žmonių skraido sapnuose, tačiau nepažengia toliau įprastinių skrydžių lėktuvu.
Vos prieš trejus metus A. Anderssonas buvo 20-metis, užsirašęs į papildomus matematikos kursus, kad įstotų studijuoti inžinerijos Geteborge.
Tada jis atliko šuolį tandemu – įprastinį pirmąjį žingsnį į parašiutų pasaulį, kai naujokas iššoka iš lėktuvo, tvirtai sukabintas su instruktoriumi.
„Net neįsivaizdavau, kaip iš tiesų atrodo šuoliai su uždelstu parašiuto išsiskleidimu ar bet kuri iš šių sporto šakų, – prisimena A. Anderssonas. – Tačiau vos pirmąkart iššokus, man viskas pasidarė labai aišku. Supratau, kad būtent tuo noriu užsiimti, ir aš norėjau pamėginti iš to pragyventi ir daryti tai kiekvieną dieną. Niekada anksčiau nebuvau patyręs kažko panašaus.“
Praėjus metams nuo pirmojo šuolio, A. Anderssonas išbandė kostiumsparnį. Tai yra ekstremalių BASE šuolių atmaina. Pilotai dėvi specialius aerodinaminius kostiumus, leidžiančius „skristi“, atsispyrus nuo aukštai esančios atramos, ir tiksliai manevruoti, prieš išskleidžiant įprastinį parašiutą ir nusileidžiant.
Prieš keletą savaičių A. Anderssonas, kuriam dabar – 23-eji, tapo jauniausiu kostiumsparnio pilotu, kuriam pavyko skriejant 250 km/h greičiu pataikyti į stacionarų medžiaginį taikinį. Jis nušoko nuo Hintisbergo kalno Šveicarijoje, iškilusio 3000 metrų virš jūros lygio.
Įspūdingame vaizdo įraše matyti, kaip jis manevruoja vos 15 metrų pločio tarpeklyje ir įveikia taikinį, iškeltą į trijų metrų aukštį.
„Kai nušoki, koncentruotis gali tik į šią akimirką. Patenki į tokią zoną, kur nebegali mąstyti. Žinoma, gali priimti sprendimus, bet nebėra kada galvoti „o, man taip baisu“, – sakė A. Anderssonas.
Jis pripažįsta, kad tokie šuoliai yra mirtinai pavojingi. Kiekviena klaida gali labai brangiai kainuoti, todėl pasirengimas būna itin atidus.
„Mes naudojame daug GPS duomenų ir matavimo įrangos, kad įsitikintume, jog tai, ką mes darome, yra saugu, – aiškino jis. – Aš taip pat labai daug bendrauju su kitais pilotais, kad sužinočiau, ką jie veikia. Kūno tipas, svoris ir visa kita – viskas svarbu.“
A. Anderssono aistra ekstremaliam sportui tiesiog neturi ribų.
„Man šitai nepaprastai patinka, – sakė jis, vos gaudydamas kvapą. – Net jeigu aš kiekvieną dieną einu šokti, nesijaučiu pavargęs nuo šešių valandų kopimo į kalną septynias dienas per savaitę.“
Atlikęs daugiau nei 1600 šuolių, jis jau gali laikyti save veteranu. A. Anderssonas siekia dar patobulinti savo įgūdžius ir pasiekti didesnių aukštumų.
„Siekiu tapti geriausiu pasaulio pilotu. Noriu išmokti geriau kopti į kalną, kad galėčiau rengti didesnes ekspedicijas ant aukštesnių kalnų“, – sakė jis.
„Ieškome būdų, kaip suderinti skirtingas sporto šakas, tokias kaip motokrosas ir slidinėjimas, su kostiumsparniu, ir taip išplėsti ribas“, – pridūrė ekstremalaus sporto meistras.
„Prieš trejus metus negalėjau įsivaizduoti, kad mano gyvenimas atrodys būtent taip. Atrodo, kad visi tie dalykai, kurių išmokau, šokinėdamas su kostiumsparniu, kurdamas vaizdo įrašus ir darydamas daug kitų dalykų, mane geriau paruošė ir gyvenimui, – aiškino A. Anderssonas. – Tai smagu. Ir nuostabu. Jaučiu, kad galiu pasiekti bet ką.“
