JAV žurnalistė, atsekusi LaMelo net iki Prienų: jis ir Lietuva yra tik maža LaVaro plano dalis

Ballų šeimos manija jau kelis mėnesius yra apsėdusi Lietuvą, tačiau Jungtinėse Valstijose pagrindinėse portalų antraštėse jie figūruoja dar seniau.

Prienų-Birštono „Vytautą“ papildę bei visą Lietuvos krepšinį kaip reikiant sudrebinę jaunieji amerikiečiai LiAngelo ir LaMelo bei ekscentriškasis jų tėtušis LaVaras kartu į Lietuvą atsitempė tiek gausią šeimą, tiek realybės šou „Ball in the Family“ filmavimo komandą, paskutinėmis savaitėmis jau ėmusią į viešumą leisti serijas, kuriose figūruoja ir Lietuvos vaizdai.

Vis dėlto tai nebuvo visi žmonės, atlydėję Ballus į kitą Atlanto vandenyno pusę – be jų į Lietuvą atvyko ir nemažai JAV žurnalistų. Ballams dar nė neatvykus į Prienus iš šio mažo vidurio Lietuvos miestelio reportažus rodė „New York Times“, kiek vėliau daugelis skaitė gausaus ESPN žurnalisto Jeffo Goodmano įspūdžius iš Lietuvos.

Be jų į Lietuvą atvyko ir „Bleacher Report“ apžvalgininkė Mirin Fader, kurios pagrindinis tikslas Lietuvoje buvo jauniausiojo Ballų šeimos nario – 16-mečio – LaMelo stebėjimas bei įspūdžių iš jo gyvenimo fiksavimas.

Grįžusi į Jungtinės Valstijas M. Fader visą savo beveik mėnesio laikotarpį Lietuvoje sudėjo į pasakojimo tipo tekstą, kurį praėjusią savaitę išpublikavo ir „Bleacher Report“. Kviečiame susipažinti su amerikietės žurnalistės įspūdžiais iš Lietuvos, kur ji apžvelgė LaMelo, LaVarą, „Vytauto“ ekipą, Lietuvos krepšinį bei Ballų šeimos galvai kartais itin neįtikusį Virginijų Šeškų.

LaVaras užgožė LaMelo

„Tai yra pasakojimas apie „pernelyg keistą, kad galėtų būti tikra“ istoriją apie amerikiečių kelionę į Lietuvą, kurioje paauglio LaMelo gyvenimas yra užgožiamas jo tėvo krepšinio realybės šou fone.

Durys atsidaro. Berniukas šviesiomis garbanomis atskuba į Prienų areną. Grupelė Lietuvos paauglių bando prisiartinti arčiau, tačiau berniukas į juos nekreipia dėmesio. Jis užsidaręs savo paties pasaulyje. Į ausis įsikišęs juodas ausines ir apsivilkęs „Big Baller Brand“ džemperį, berniukas klauso Bruno Marso dainos ir šypsosi pamatęs du akmeninio veido apsauginius.

Tai – jo laikas.

16-metis LaMelo Ballas griebia įsivaizduojamą kamuolį ir bėga link apsauginių.

Tačiau vos po kelių sekundžių minėtajai paauglių grupelei LaMelo neberūpi. Jie atsigręžia į kitą Ballą – LaVarą.

Išpūtęs krūtinę ir pasipuošęs kareivišku megztiniu LaVaras atlinguoja bei džiaugiasi dėl akių, nukreiptų į jį. Operatorius iš Ballų realybės šou „Ball in the Family“ seka kiekvieną jo žingsnį.

Dabar tai jau LaVaro laikas.

„Lažinuosi, kad nemanei, jog atrodysiu taip gerai?“, – LaVaras rėkia Virginijui Šeškui, LaMelo treneriui „Vytaute“. Šeškus nervingai juokiasi. Jis nekalba angliškai.

Jau sausio 23-oji ir šiandien LaVaras taps „Vytauto“ – žemo lygio, paskutinę vietą LKL užimančios ekipos – trenerio asistentu. Jų varžovas? Alytaus „Dzūkija“, kurios sudėtis prilygtų nebent trečiojo NCAA (JAV studentų lygos – Alfa.lt) diviziono ekipoms.

Matau, kaip LaVaras šypsosi darydamasis asmenukes su sirgaliais, kurie renkasi aplink jį lyg tada, kai jis stebėjo savo vyriausiojo sūnaus, Lonzo, žaidimą Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje. Išsskyrus tai, kad čia nėra didžiulio arenos kubo, VIP ložių ar didžiulių užkandžių pardavimo vietų. Tik aikštės parketas ir nudevėtos, pilkos kėdės, kurių – vos 1 500. Prienų arena įsikūrusi prie apsnigusio rūkstančio kamino ir apleisto kelio. Štai kur LaMelo tapo jauniausiu amerikiečiu profesionaliu krepšininku. Tačiau tai – puiki vieta tėvo, kuris neturi jokios treniravimo, išskyrus moksleivių čempionatus, patirties, debiutui.

Tik prieš kelias valandas „Big Baller Brand“ tapo oficialiu komandos rėmėju, dėl ko BBB logotipai gėdingai atsidūrė ant Prienų arenos parketo ir geltonai aprengtų teisėjų nugarų. Rungtynes transliuoja „Facebook“, o rungtynių MVP bus apdovanotas vardiniais Lonzo bateliais.

Rungtynės prasideda. LaMelo lengvai manevruoja laisvose aikštės erdvėse – „Dzūkijos“ žaidėjai atrodo alergiški gynybai. Jis skirsto perdavimus nežiūrėdamas ir verčia taškus. Rungtynės greitai virsta konkursu „kas gali pataikyti daugiau tritaškių nedengiamas?“.

„Gera gynyba“, – Šeškus išspaudžia angliškai. Jis pradeda atrodyti praradęs bet kokį entuziazmą, kai LaVaras kyla nuo suolo ir rėkia: „taip!“, „šaunuoliai!“, „įspūdinga!“.

Netrukus jis surėkia: „10-asis numeri, eik į aikštelę.“ Akivaizdu, kad su ekipa praleidęs dvi savaites ir dalyvavęs šešeriose rungtynėse, LaVaras vis dar nežino Pauliaus Ivanausko vardo. Pastarasis tik nudelbia akis – tai ne pirmas kartas, kai LaVaras „bando treniruoti“.

LaMelo pataiko penkis tritaškius iš eilės, nors prie jo ir toliau nesuskumba gynėjai. Iš viso jis pelno 43 taškus, o „Vytautas“ laimi rungtynes kompiuterinio žaidimo rezultatu – 147:142. LaMelo atrodo išblyškęs ir pavargęs, tuo tarpu LaVaras eina duoti interviu – liepsnojančiomis akimis ir besidžiaugdamas dėl savo realybės šou, virstančio realybe.

„Tai – nuostabu. Pažiūrėkite, kas darosi aplink!, – LaVaras man sakė sausį. Mes buvome viešbučio fojė praėjus vos trims dienoms nuo Ballų atvykimo į Lietuvą. – Eik į mažą vietą, kur tu būsi įdomus. Neik ten, kur jie turi dar 20 įdomių dalykų ir tu būsi tik maža, nesvarbi dalelė.“

Susidomėjimas, sukilęs aplink LaMelo gruodį, kai Lavaras paskelbė naujienas apie jo atsiėmimą iš mokyklos bei sutartį su Lietuvos klubu, buvo didžiulis. Sprendimas buvo mažų mažiausiai keistas: ši šalis nėra žinoma kaip krepšinio tvirtovė – tik Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“ yra Eurolygos kalibro ekipos. Tačiau LaVaras pasirinko „Vytautą“, žemesnio lygio klubą, siekdamas padaryti savo sūnų žvaigžde tuščiame mieste.

Kai Melo atvyko į Prienus, niekam nerūpėjo jį išbandyti aikštėje. Stebėjau jį treniruotėse tris savaites ir nemačiau nė karto, kai jis ar jo komandos draugai darytų sudėtingus pratimus ar trumpus, alinančius sprintus. Nemačiau ir jokių bausmių ir pramestus metimus ar gynybines klaidas. O rungtynės buvo suplanuotos prieš dar silpnesnius oponentus.

Kaip LaMelo gali tobulėti, kai jo tėvas iš jo kelio pašalino bet kokias kliūtis?

Girdėjau, kaip LaVaras savo ilgame interviu teigia, kad jo sūnus leidžiasi į kelionę, kuri yra neplanuota. Tačiau tai, ką pamačiau, yra visiškai priešinga – visa jo patirtis Lietuvoje yra surežisuota ir apgalvota paties LaVaro. Sausio pabaigoje jis jau tampa vyriausiuoju treneriu, manipuliuodamas komanda ir siekdamas naudos sūnui.

Tačiau, kol Melo išeina iš arenos po mačo su „Dzūkija“ bei dingsta tamsios nakties kaustomuose Prienuose – 10 tūkst. kilometrų nuo visko, kas jam pažįstama, susimąstau: kaip toks talentingas berniukas kada nors gali tapti NBA žvaigžde, apie ką svajoja tiek jis, tiek jo tėvas, jeigu jis net negauna iššūkių ir netobulėja šiuo būdu?

Šaltos naktys Prienuose

Naktis. -9 laipsniai šalčio. Krumpliai kaista, pirštai šąla. Išėjusi iš Prienų arenos nejaučiu savo nosies. Automobiliai mažutėje stovėjimo aikštelėje atrodo lyg eskimų trobelės. Sausis Lietuvoje yra visiškai kitoks negu žiema Kalifornijoje, prie kurios yra pripratęs LaMelo ir galima džiaugtis bent 15 laipsnių šiluma.

Danguje nesimato mėnulio, nėra gatvių apšvietimo. Net linijos, skiriančios priešpriešinį eismą yra pasislėpusios po ką tik iškritusiu sniegu. Matosi tik mediniai kryžiai netoliese esančiose kapinėse ir pušys, pakibusios virš kelio.

Angliškai kalba nedaugelis. Pietūs „Vytautas Mineral SPA“ viešbutyje, kuriame yra apsistoję Ballai, dažniausiai sudaryti iš kiaulienos, kopūstų ir bulvių. Vėl ir vėl. Čia nėra kino teatrų, prekybos centrų. Ir žinoma – jokių „Lamborghini“ automobilių, kokį Melo gavo per savo 16-ąjį gimtadienį. Užtrukau 10 minučių, kad nusivalyčiau apšalusius savo „Toyotos“ langus. Juokiuosi, įsivaizduodama LaMelo tai darant su savo „Lambo“.

Mes nebe Kalifornijoje.

Realybė aikštėje niūresnė nei atrodė

Treniruotės pradžioje Melo neranda sau vietos. Jo komandos draugai pradeda nuo metimų iš po krepšio, kai jis iš karto meta tritaškį. Netrukus jis papokštauja su broliu LiAngelo, o tuoj pat rikiuojasi pratimui, kuriame reikia išvengti sustatytų figūrų ir stengtis neužlipti ant linijų. LaMelo tai nesukelia problemų.

Melo neprimena jokio kito „Vytauto“ žaidėjo. Jis nėra kaip Denisas Lukašovas, kuris nepaliks aikštelės, kol nepadarys 10 prisitraukimų ir pritūpimų. Jis nėra ir kaip Edvinas Šeškus, trenerio sūnus, kuris neišeis iš aikštės neatlikęs papildomos 30 minučių metimų serijos.

Ne, Melo nori tik žaisti. Visą dieną, visą naktį. Vien tik rungtyniauti.

LaMelo žaidimas vis dar vystosi, tačiau šiuo metu jis nesupranta nieko, ką jam sako treneris, ruošdamas komandą lietuviškai. Pakankamai sunku kalbėtis apie krepšinio subtilybes gimtąja kalba, jau nešnekant apie situaciją, kai tai reikia daryti užsienio kalba be vertėjo.

Matau, kaip Melo žvalgosi į komandos draugus, dauguma kurių vyresni už jį dešimtmečiu. Tada matau, kaip jis desperatiškai bando kažką suprasti iš trenerio gestų rankomis.

Tačiau ar tai kažką reiškia? Melo vis tiek bus Melo. Jis yra vaikis, kuris kažkada prieš jį besigynusiam varžovui pirštu parodė į aikštės vidurio liniją signalizuodamas, kad netrukus ruošiasi iš ten mesti. Žinoma, jis pataikė. Jis yra ir vaikis, kuris dar būdamas 11-mečiu tyčiojosi iš 17-mečių varžovų.

Tačiau dabar Melo Lietuvoje, kur pradėdamas profesionalo karjerą jis prarado galimybę kada nors užsivilkti JAV studentų lygos komandų marškinėlius. LaVaras sūnaus atsiėmimą iš mokyklos argumentavo tuo, kad su juo elgiamasi kaip su eiliniu komandos nariu.

Ballams vos atvykus į Lietuvą, „Vytautas“ paliko Baltijos krepšinio lygą ir suorganizavo „Big Baller Brand Challenge Games“ turnyrą. Klausiau komandos sporto direktoriaus Viliaus Vaitkevičiaus, kada jie sugalvojo tokį manevrą.

„Galbūt dieną po Ballų atvykimo“, – atsakė „Vytauto“ atstovas. Na, taip, šeimos atvykimas Vilniaus oro uoste išties buvo pritrenkiantis.

Klausiau V. Vaitkevičiaus ir kodėl turnyras buvo pavadintas būtent BBB vardu. Jo atsakymas buvo su šypsena veide: „Suprantate, kas čia svarbiausi“, net nebandydamas paaiškinti lyg viskas ir taip būtų aišku.

BBB turnyras buvo sudarytas iš penkių rungtynių prieš pirmo ir antro Lietuvos divizionų ekipas, skiriant Melo ir Gelo garantuotą žaidimo laiką, kai LKL pirmenybėse jie žaidė kur kas trumpiau.

„Tai – cirkas“, – man sakė Steponas Kairys – lietuvis treneris, buvęs vienu LKL įkūrėjų 1993-aisiais. Jis Ballų patirtį Lietuvoje vadina „šou“, o ypač dėl to, kad komanda jiems garantuoja žaidimo laiką.

Vis dėlto ši situacija atrodo būtent šitaip. „Vytauto“ viešaisiais ryšiais besirūpinantis Pijus Mykolaitis į viską žiūri kitu kampu: „Tai geriausias dalykas, nutikęs Lietuvai per pastaruosius 10 metų. Tai – nuostabu.“

Po penkių dienų, per Melo ir Gelo debiutą LKL pirmenybėse prieš Panevėžio „Lietkabelį“, komanda ir amerikiečiai pasirodo labai ne kaip. Šios rungtynės jau buvo oficialios, o ir varžovai – visai kito kalibro – praėjusių metų vicečempionai.

„Lietkabelio“ žaidėjai „Cido“ arenoje palyginus su LaMelo atrodo lyg monstrai – jų sudėjimai kur kas tvirtesni. Tiesa, jaunasis amerikietis yra pripratęs žaisti su vyresniais – vien ką reiškia jo nuolatinės treniruotės su ketveriais metais vyresniu Lonzo.

Vis dėlto prieš „Lietkabelį“ Melo susidūrė su problemomis. Įėjęs į aikštę pirmojo kėlinio pabaigoje, Melo prieš save sutinka kur kas aukštesnį ir tvirtesnį Žanį Peinerį. „Lietkabelis‘ vienu metu įgija 18 taškų persvarą, o tai padaro žaisdamas vadovėlinį europietišką krepšinį – greiti perdavimai, pamatuotas judėjimas, jokių šou elementų. Tuo tarpu Melo žaidžia lyg kitame pasaulyje – meta du neparuoštus tritaškius ir žinoma, abu juos prameta. Toks žaidimas – jo ypatybė. „Melo visada buvo šoumenas“, – man sakė LaVaras.

Jau ir mokykloje jo žaidimas buvo greitas, bet dažnai perskubėtas. Kartais jis padarydavo kažką sunkiai suvokiamo, tačiau dažnai tempdavo savo komandą žemyn. Tipinės bangelės 16-mečiui berniukui.

Tačiau Panevėžyje jam nebuvo leista būti tuo berniuku. Matau, kaip jis impulsyviai ieško taškų vietoje to, kad palauktų, kol galimybės juos pelnyti pačios ateis iki jo.

„Jis labai talentingas, – sakė LaMelo komandos draugas Regimantas Miniotas. – Tačiau kai kurie jo sprendimai, galbūt, yra kiek desperatiški. Jis taip žaidė visą savo gyvenimą, tad sunku pasikeisti per trumpą laiką. Tačiau jis turi tikrai didelį potencialą.“

Galiausiai rungtynes LaMelo baigia be taškų, o po mačo sėdi labiau sumišęs nei nusivylęs, lyg mąstytų: kaip kažkas tokio pažįstamo, kaip krepšinis, išvykus kitur gali tapti tokiu nepažįstamu dalyku?

Kelias atgal į viešbutį atrodo ilgas. Dvi valandos kelyje naktį, kurioje nesimato nieko, tik pravažiuojančios mašinos. Viskas, ką matau, yra mano automobilio priekiniai žibintai. Nedirba nė vienas restoranas, netgi viešbutyje jis užsidaro 10 val. vakaro… „Pažiūrėk į susidomėjimą, kilusį čia!“, – galvoje man skamba LaVaro žodžiai. Tačiau dabar „Ball in the Family“ kameros išjungtos, o tai – realus gyvenimas, kuriame nėra pagražinimų, vien realybė. O ji tokia, kad Melo ir jo draugus skiria 10 valandų skirtumas.

Įsivaizduoju Melo, sėdintį viešbutyje, žiūrintį pro langą ir galvojantį apie visa tai. Sunku čia būti vienintele žvaigžde tamsioje naktyje.

LaVaro užduotis

Dar po keturių dienų LaVaras sėdi pirmojoje Prienų arenos eilėje, kai jį apsupa apie dešimtis žmonių, siekiantys asmenukių ar autografų. Lieka vos kelios minutės iki antrojo BBB turnyro mačo su Šakių „Vyčiu“.

„Ball in the Family“ kameros supa jį iš visų pusių bei bando kuo labiau priartėti prie aikštelės. Visi nori pasipelnyti iš šio šou: „Vytautas“ skaičiuoja pelną iš Melo ir Gelo marškinėlių pardavimo, komandos šokėjos mėgaujasi šansu parodyti savo sugebėjimus ir aukštakulnius 100 tūkstančių rungtynes stebinčių „Facebook“ vartotojų, o rungtynių komentatoriai mėgaujasi savo pačių darbu, šaukdami įvairias frazes po kiekvieno Ballų metimo.

„Mūsų regionas niekada anksčiau neturėjo jokio panašaus susidomėjimo“, – Ballų įtaką įvardija ir Prienų meras Alvydas Vaicekauskas.

Tačiau Melo čia nėra ką veikti. „Vytautas Mineral SPA“ svečiai vaikšto po viešbutį baltomis šlepetėmis ir chalatais, eidami į druskinę pirtį arba baseiną. Dvi savaitės amerikiečiams tęsiasi lyg du mėnesiai.

Krepšinis, viešbutis, krepšinis, viešbutis. Tačiau treniruotės – lengvos, vien metimai ir jokių bėgiojimų. Žaidėjai per jas praktiškai vaikštinėja, o Šeškus niekada nerėkia nei ant Melo, nei ant Gelo. Tiesa, replikų susilaukia kiti krepšininkai, nors ir tai jam neįprasta.

„Jis – žaidėjų treneris, – sako Talino „Kalev/Cramo“ strategas Donaldas Kairys. – Jis gali užsiusti ant žaidėjų, supykti ant jų, tačiau galiausiai jis vis tiek tampa jų draugu.“

Klausiu Šeškaus, kodėl jis labiau nespaudžia Melo stengtis aikštėje. Jis man atsako, o jo asistentas Marius Leonavičius išverčia: „Tai pirmas jo kartas žaidžiant ne namie. Pirmas kartas suaugusiųjų krepšinyje, tad jis ir taip gauna daug spaudimo. Nenoriu jam jo užkrauti dar daugiau.“

Bandau trenerį kiek paspausti ir paklausiu, ar taip vyksta dėl to, jog jis nenori supykdyti LaVaro ir visos Ballų šeimynos?

„Taip, tame yra tiesios“, – kiek pagalvojęs atsako V. Šeškus.

Tad kaip Melo gali augti, jeigu jis nėra verčiamas tą daryti? Treneris mano, kad pirmiausia amerikiečiui reikia apsiprasti ir tik po to jį galima bus spausti, tačiau kada tai įvyks, nežino ir jis pats.

Akivaizdu, kad ne greitu metu. Greta tekanti Nemuno upė pasidengusi sniegu, o Melo aikštėje tą vakarą buvo panašiai atšalęs. Rungtynes jis pradėjo vos vienu taikliu metimu iš keturių, o tai iššaukė ir augantį jo pyktį, atsiskleidžiantį šiurkščioje pražangoje prieš varžovą.

Jam buvo ketveri, kai LaMelo išmoko, kad aikštėje nedera verkti ar skųstis. Mažasis Ballas bėgiojo po aikštę žaisdamas prieš žymiai vyresnius šeštokus, kai laikydamas kamuolį lyg saldainį gavo smūgį, po kurio smūgį iš kamuolio gavusi nosis ėmė kraujuoti. Jam jau kaupėsi ašaros, kai LaVaras sušuko: „Nebūk kūdikis!“

Metų metus su vyresniais priešininkais žaidžiantis LaMelo ne sykį girdėjo pašaipų dėl tėvo jam sukuriamų sąlygų, tačiau jauniausias Ballų šeimos atstovas į tai atsakė puikiu žaidimu ar net kumščiais – už konfliktus su oponentais net dusyk buvo išvarytas iš rungtynių bei tapo vieninteliu taip prasižengusiu iš visų trijų brolių Ballų.

„Bandžiau išmokyti jį, kad yra kiti keliai jiems atsikirsti, – apie Melo įniršio protrūkius kalbėjo LaVaras, tuo pačiu pridūręs, kad jeigu situacija reikalauja, jis privalo pastovėti už save. – Įsivaizduokime, kad esame bare ir kažkas tau trenkia į akį. Tu negali tiesiog išeiti į lauką ir skųstis, kaip tau skauda. Turi likti ir kovoti dėl savo subjaurotos akies.“

Tad Melo nepasidavė po sunkios pradžios prieš „Vytį“. Nors jo metimai ir perdavimai ir toliau nepasiekdavo tikslo, o gynyba apskritai jam tapo antraplaniu dalyku, Melo toliau stengiasi. Kol Šeškus nusprendžia jį pakeisti.

Palaukite minutėlę. Tai juk nėra scenarijaus dalis?

Melo neturėtų sėstis ant suolo per mažiau įtemptas BBB turnyro rungtynes. Jis tai parodo ir pats, žingsniuodamas link suolo pilnas įsiūčio. Staiga pasigirsta balsas iš tribūnų.

„Tu negali su juo taip elgtis!, – tribūnose rėkia LaVaras. – Grąžink Melo atgal!“

Arena prityla taip, kaip įprasta eilinėms mokyklų krepšinio salėms. Matau, kaip P. Ivanauskas ir Gediminas Maceina slepia savo galvas po rankšluosčiais. Du paaugliai su būgnais nustoja juos mušti, o kai kurie fanai keistai šypsosi. Atrodo, kad nustebę buvo visi arenoje buvę žmonės.

Pažiūriu į tviterį, o ten niekas apie tai nešneka. Panašu, kad per transliacijų LaVaro riksmų nesigirdi. Tačiau aš matau ir kitą šios istorijos pusę.

Matau, kaip LaVaras didžiuojasi savo sūnumi, nors tai ir išreiškia ne pačiu tinkamiausiu būdu. Tačiau tai – žmogiškos emocijos: nekontroliuojamos, padrikos ir gilios. Prisimenu LaVarą, kurį matau kiekvieną rytą per pusryčius: šokinėjantį aplink žmoną Tiną, kuri atsigauna po insulto. Jis stumdo jos vėžimėlį taip, kad ji gautų, ko tik nori. Prisimenu, kaip paklausiau jo kažko apie Melo, o jis atsakyme apibendrino visus savo berniukus, primygtinai reikalaudamas nepamiršti ir mažiau talentingo Gelo.

Nepaisant jo teatrališkumo, LaVaras savo sūnums skiria daug meilės, dėmesio ir priežiūros. Jis išmokė juos svajoti, tikėti savo jėgomis ir įsilieti į pasaulį.

„Visi turi tortą. Ir kai kažkas tau duoda trupinius, tu juos priimi ir padėkoji. Tačiau aš nenoriu jokių trupinių! Aš noriu viso torto!“, – vaizdžiai savo požiūrį į pasaulį apibūdino LaVaras.

Tačiau kaip LaMelo gali pasiimti savo gabalą torto, kai LaVaras taip aklai jam įpiršti savąjį gabalą? Toje tylioje salėje, po LaVaro šauksmų, Melo sėdi šaltas lyg ledas. Jis ir toliau nuleidęs akis spokso į parketą, nė nepakeldamas akių į tėvą. Jis nedaro nieko, tik laukia, kada viskas baigsis.

Praėjus trims dienoms, Šeškus prašo žaidėjų žaisti per visą aikštę nemušant kamuolio į grindis. Tačiau niekas nė nesuprakaituoja ir nelaksto pilnu greičiu. Vienintelis atvejis, kai mačiau šiuos žaidėjus bėgančius dideliu greičiu, buvo penkių minučių pratimas, kuriuo jie pradeda treniruotę. Tačiau tai ir buvo viskas.

Kai matau Melo su kamuoliu, įsivaizduoju jį Ispanijoje, Italijoje ar Vokietijoje, kur jis žaistų aukštesnio kalibro komandoje, o ją treniruotų treneris, galintis išspausti viską iš talentingojo jaunuolio. Įsivaizduoju tą trenerį atsinešantį milžinišką įrankį, skirtą gynybos ir kontakto imitavimui treniruotėse, ir daužantį juo LaMelo kaskart, kai šis bando mesti iš po krepšio ar netgi iš toliau. Įsivaizduoju tą trenerį rėkiantį jauniausiajam Ballui „prie baudų metimų linijos!“ kaskart, kai šis pamiršta grįžti į gynybą arba meta neparuoštą tritaškį.

Realybė tokia, kad Melo čia ne tik negauna to, bet ir žaidžia prieš silpnesnius oponentus, pavyzdžiui, „Lietuvos ryto“ jaunimo ekipą, kurią „Vytautas“ nušlavė 130:93. Nesėkmingai pabandęs užsimesti sau kamuolį nuo lentos jis galėjo ristele grįžti į gynybą. O kam skubėti?

LaVaras neskuba. Jis šypsosi ir nesvarbu, kad ką tik išsiliejo ant Lonzo treneris „Lakers“ klube Luke‘o Waltono, dėl ko priekaištus LaVarui išsakė nemaža dalis NBA trenerių. Jis su Šeškumi vėl yra geri draugai, besijuokiantis ir plekšnojantys vienas kitam per petį, lyg LaVaro išsišokimo per mačą su „Vyčiu“ nė nebūtų buvę.

„Patys žinote, koks yra LaVaras. Tu gali to iš jo tikėtis, – padedamas vertėjo aiškino V. Šeškus. – Jeigu pradėčiau jam kažką sakyti atgal, tai taptų nepakeliama.“

LaVaras ir toliau išsišiepęs. Keletas fanų prieina prie Melo ir prašo jo autografų, o jis pasirašo ir nusišypso. Jis taip pat privalo šypsotis, kadangi jį filmuoja kameros.

Tačiau vos sirgaliai nueina, matau, kaip LaMelo šypsena blėsta ir dingsta. Jis pažiūri į savo sportbačius ir atrodo, kad jis liūdnas. Sunku pasakyti, ką jis jaučia iš tiesų – anksčiau turėjau prie jo priėjimą, tačiau po to, kai LaVaras pasisakė apie L. Waltoną ir tai sukritikavo didžioji dalis žiniasklaidos priemonių, šeima man uždraudė besąlygišką priėjimą.

Aš vis tiek pasilikau bei diena iš dienos stebėjau Melo. Ir dabar jį stebiu, kol „Vytautas“ vis labiau atsilieka nuo fiziškai žaidžiančių Pasvalio „Pieno žvaigždžių“. Melo nebuvo startiniame penkete – jam reikia pasirodyti, o Šeškui reikia pergalių. Vietoj jo aikštėje Tomas Dimša, prasiveržiantis pro gynėją ir galingai kraunantis kamuolį iš viršaus. 24-erių lietuvis yra viskas, kuo Melo planuoja būti – santūrus, bet dominuojantis, kantrus, bet sprogstantis.

Melo, kurį matau čia kiekvieną dieną, nekalba ar nežaidžia nešvariai. Jis neatrodo kaip arogantiškas vaikis, kokiu jis įsivaizduojamas Jungtinėse Valstijose. Kartą, treniruotės metu, jis nubėgo paimti vandens ir prisėdo prie ekipos fizinio rengimo trenerio Aivaro Pranckevičiaus. Laikydamas butelį lyg šampano taurę jis padarė tosto judesį bei juokdamasis sumušė juos su trenerio laikomu buteliu.

Jo komandos draugai nuolat auklėja jį, laikydami jį lyg mažuoju broliuku. Mačiau, kaip jie jį palaiko, kai Melo nusprendė nemesti tritaškio, o vietoj to pasirinko lengvus du taškus. Ir šiandien, prieš Pasvalio komandą, Melo yra pasiruošęs. Jis nemeta vos pasitaikius progai, o pakeistas tyliai sutinka su trenerio sprendimu. Tačiau vos išgirstu skambų balsą, suprantu, kas tai.

„Duok Melo šansą žaisti!“, – tribūnų pirmoje eilėje pasigirsta LaVaro balsas, ir vėl nutildantis kitus žiūrovus. Tiesa, kiek mažiau nustebusias nei aną sykį.

V. Šeškus išlaiko savo žvilgsnį į aikštę, nė neatsisukdamas į amerikietį. Tačiau rungtynes slysta iš rankų – „Vytautas“ dažnai prasižengia, o „Pieno žvaigždės“ dominuoja po krepšiu.

LaMelo grįžta į aikštę kiek užsisėdėjęs ant suolo, tačiau komandos deficitas auga jau iki 22 taškų. Jis puikiai sužaidžia kelis epizodus gynyboje, pataiko kelis metimus, tačiau netrukus primena, kad jam tik šešiolika – praranda kamuolį manevruodamas juo tarp kojų, o netrukus suklysta ir atlikdamas nereikalingai įmantrų perdavimą.

„Vytautas“ vėl pralaimi, o Melo tyliai sliūkina į rūbinę. Tuo tarpu LaVaras sėdi vienas, abiem rankomis įsikibęs į savo kėdę. Jis keistai prisimerkęs ir tikrai nepasiruošęs kalbėti – tėtušis ne juokais įniršęs.

Jo planas slysta jam iš rankų ir jis turi kažką daryti, kad tai pakeistų.

O gal toks ir buvo jo planas?

Sunku pasakyti, ar į Lietuvą atvykęs LaVaras galvojo apie planą, kurio kulminacijoje jis taptų trenerio asistentu, o paskutinėse BBB turnyro rungtynėse – ir vyriausiuoju komandos treneriu.

Valdžios perdavimas įvyko: Šeškus ir LaVaras praktiškai pasikeitė rolėmis – lietuvis net nevilki kostiumo ir su pilkais treningais sėdi tribūnose, o LaVaras ištaigingai pasipuošęs kostiumu vadovauja komandai. Šeškus juokiasi, lyg profesionaliam klubui būtų normalu vyriausiąjį trenerį staiga pakeisti dviejų žaidėjų tėvu.

Rungtynės vyksta, o jose gynybos kur kas mažiau nei gražių epizodų. Melo rungtynes užbaigia su trigubu dubliu, o jo komanda laimi prieš „Jonavą“ 151:120. Tačiau viskas, ką mačiau po rungtynių, po vaizdai su jo tėvu.

LaVaro kalba rūbinėje prieš rungtynes, LaVaro kritika „Golden State Warriors“ treneriui Steve‘ui Kerrui, LaVaro išsiliejimas ant ESPN reporterių, LaVaro pristatomas „BBB Vytauto“ vanduo…

LaMelo vardo praktiškai nemačiau, nors įžymumu jis galėjo didžiuotis visą savo paauglystę. Jam buvo vos 13-a, kai buvo pasiektas susitarimas su garsiuoju UCLA universitetu, o 14-os jis buvo pagrindinis savo mokyklos vedlys į 60 pergalių seriją. Jam buvo vos 16-a, kai jis jau turėjo savo vardinius batelius. „Jis niekuo neseka, jis eina savu keliu“, – sako LaVaras.

Tiesa. Bet LaMelo vis tiek yra LaVaro scenarijaus veikėjas. Ir kiekvienas jo padaromas judesys yra nufilmuojamas – net ir be šeimos leidimo. Pernai Melo kartu su Gelo važiavo automobiliu, garsiai klausydami muzikos bei keikdamiesi kartu su repo dainos žodžiais. Jie nematė, kad praeivis gatvėje juos filmavo, o vėliau patalpino tą įrašą ir „Instagram“ tinkle.

LaVaras supyko ant Melo. Vaikis tiesiog linksminosi, tačiau ant kortos pastatyta kur kas daugiau. „Kokie tėtis ar mama norės pirkti savo vaikams tavo batelius, kai tu taip elgiesi?“, – priekaištus sūnui reiškė tėvas. Melo laisvumas, leidžiantis jam žibėti aikštėje, negali nuolat būti nekontroliuojamas. Jam nėra leistina tik būti šešiolikmečiu.

„Turi suprasti, kad viskas nėra tik apie Melo, – sako LaVaras. – Viskas dėl šeimos. Ir viskas dėl mūsų prekinio ženklo.“

www.alfa.lt

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus