Ar yra pomirtinis gyvenimas? Kas vyksta su siela, kai miršta fizinis kūnas? Kur siela randasi, kai kūnas gyvena ir kaip ji sąveikauja su kūnu? Šie ir kiti klausimai jau senai kelia ginčus ne tik tarp teologu ir tikinčiųjų tačiau ir moksliniuose sluoksniuose, rašo žurnalas „Mįslės ir faktai„.

Nuo to laiko, kai mokslininkai pripažino, kad smegenys – pagrindinis žmogaus organas, valdantis visus procesus organizme, ir sugebantis priimti ir apdoroti visą iš išorės ateinančią informaciją, jos įgavo sielos saugyklos reputaciją. Iš tiesų, kur dar galėtų būti siela, jei ne organe, kuris generuoja mūsų mintis? Tačiau keletas atsitikimų objektyviai įrodo, kad smegenys ir sąmonė, t.y. siela, tarpusavyje nėra taip tampriai susieti, kaip įprasta galvoti.
1935-ais metais Šv.Vlncento ligoninėje Niujorke gimė nepaprastas kūdikis, kuris visiškai neturėjo smegenų galvoje. Tiesa, ši aplinkybė paaiškėjo tik po to, kaip po vaiko mirties buvo atliktas skrodimas. Visas 27 savo trumpo gyvenimo dienas jis elgėsi lygiai taip pat, kaip ir visi kiti naujagimiai: verkė, valgė, miegojo, ir visa tai darė priešingai medicinos sampratai apie tai, kad gyventi su tokiu rimtu defektu, kaip smegenų nebuvimas, paprasčiausiai neįmanoma.

Kitą įdomų atvejį aprašė vokiečių tyrinėtojas Huflandas. Kurį laiką jis stebėjo ligonį, surakintą paralyžiaus. Po paciento mirties Huflandas atliko skrodimą ir aptiko, kad vietoje galvos smegenų kaukolėje buvo apie 300 ml į vandenį panašaus skysčio. Kad ir kaip greitai vyktų irimo procesas, tačiau tokia metamorfozė negalėjo būti pomirtinių pakitimų rezultatas. Tai reiškia, kad ligonio organizmas kažkaip apsiėjo be vadovaujančio galvos smegenų vaidmens. Pagal giminaičių ir paties gydytojo liudijimus, paralyžuotasis žmogus iki pačios mirties buvo aiškios sąmonės.

Pagal senovės egiptiečių supratimą, jausmų buveinė yra ne smegenys, o būtent širdis. Senovėje įvairiose tautose buvo skirtingai galvojama, kur žmogaus kūne gali gyventi siela – vieni galvojo, kad siela randasi diafragmoje, kiti – pilve, kepenyse ar net ausyse (taip galvojo senovės babiloniečiai). Žydai galvojo, kad žmogaus siela tolygiai pasiskirsčiusi visame kūne – ją išnešioja kraujas, o eskimai sielos buveine laikė pirmąjį kaklo slankstelį.

Šiuo klausimu susidomėjo vokiečių psichologai iš Liubeko. Jie atliko savo pačių sugalvotą eksperimentą. Medikai laisva forma kalbėjo su 7-17 m. amžiaus vaikais ir klausė, kur, jų nuomone, randasi siela. Respondentų nuomonės išsiskyrė: vyresnieji paaugliai rodė į sritis nuo kaktos iki kelių, vidurinio amžiaus grupė – galvą, o štai patys jauniausieji ranką priglausdavo prie vietos, esančios truputį kairiau širdies. Beje, ši versija pasirodė labiausiai paplitusia.

Yra ir kitokio pagrindo manyti, kad būtent širdyje yra ta paslaptingoji substancija, vadinama siela. Gydytojas psichologas Polas Pirselas iš Detroito apklausė 140 pacientų, kuriems buvo persodinta širdis, ir savo sensacingas išvadas paskelbė knygoje “Širdies kodas”. Pagal šiuos tyrimus, informacija apie asmenybę, žmogaus charakterį ir temperamentą yra kažkokiu būdu užkoduojama širdies ląstelėse, ir širdies persodinimo metu pacientas gauna ne tik naują gyvenimą, bet ir naują sielą.

Pvz., 41 metų amžiaus vyrui buvo persodinta 19-metės merginos, žuvusios geležinkelio katastrofoje, širdis. Po šios operacijos vyriškis iš apmąstančio kiekvieną žingsnį, lėtapėdžio žmogaus tapo asmenybe, tiesiog trykštančia energija. Žinoma, tai galima paaiškinti noru visiškai išnaudoti antrąjį šansą gyvenime, tačiau ši versija negali būti taikoma kitam atvejui iš transplantologijos srities. Šokių mokytojai iš Niujorko Silvijai Kleir širdis buvo persodinta, kai ji buvo 50-ies metų amžiaus. Pirmasis jos noras po to, kai atsigavo po operacijos, buvo šaltas alus ir kepti vištų sparneliai. Naktimis jai ėmė sapnuotis nežinomas vyriškis su inicialais T. L. Silviją visa tai labai suintrigavo, ji atliko savarankišką tyrimą ir gavo detalią informaciją apie savo donorą. Pasirodo, tai buvo 18-metis jaunuolis su inicialais T. L., kuris labai mėgo šaltą alų ir keptus vištų sparnelius.

Tačiau visi šie faktai nepadeda išsiaiškinti to, kas vyksta su siela, kai ji atsiskiria nuo kūno, ir neatsako į klausimą, kada tai įvyksta. Mokslininkai į šia problemą bando pažiūrėti, pasinaudojant sutuoktinių Kirlianų atrastu metodu: praėjusio amžiaus viduryje jie nustatė, kad elektromagnetiniame lauke biologiniai objektai švyti. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad toks švytėjimas sklinda ne tik nuo gyvų ar mirusių organizmų, bet ir nuo bet kokio materialaus objekto – tik labai skiriasi švytėjimo charakteris, t.y. aura. Būtent šia aplinkybe pasinaudojo Kirlianų pasekėjas Konstantinas Korotkovas, vystydamas savo teoriją. Jis sukūrė prietaisą, leidžiantį ne tik stebėti švytėjimą, tačiau matyti jo dinamiką laike, o gautus duomenis apdoroti ir saugoti kompiuteryje.

Korotkovas atliko seriją bandymų, kurių metu “nufotografavo” mirusių vyrų ir moterų, kurių amžius buvo nuo 19 iki 70 metų, kūnus. Pagal tyrimo rezultatus švytėjimo pobūdį galima suskirstyti į tris grupes, kurių kiekviena atitinka tam tikrą mirties pobūdį. Pirmajai grupei priklausė natūraliai, t.y. nuo senatvės mirę žmonės – jų kūnų švytėjimas palaipsniui vis silpnėjo. Antroje grupėje buvo autoavarijose žuvę žmonės, t.y. tie, kurių gyvenimo kelias nutrūko staiga. Šioje grupėje buvo pastebimas 2 kartus švytėjimo pikas – pirmąsias 8 valandas po mirties ir pirmosios paros pabaigoje. Po to švytėjimo intensyvumas taip pat palaipsniui silpnėjo. Trečioje grupėje buvo savižudžiai ir tie žmonės, kurių mirtis buvo atsitiktinė, t.y. jos buvo galima išvengti (pooperacinė plaučių trombozė, neteisingai suteikta pirmoji pagalba). Siai grupei priklausė tie žmonės, kuriems mirti dar nebuvo laikas. Tikriausiai tuo ir galima paaiškinti, kad šios numirėlių grupės kūnų švytėjimas truko ilgiausiai ir jis buvo pats stipriausias – siela dar nepasiruošusi atsiskirti nuo savo žemiškojo apvalkalo.

Apie šių rezultatų patikimumą galite spręsti patys: jei ekspertizė buvo atlikta teisingai, tai išvadų apie mirties priežastis, atliktas Korotkovo metodu, sutapimas su realiais faktais siekia 70-80%!

Kitas svarbus informacijos šaltinis apie sielos atsiskyrimo nuo kūno momentą ir po to sekančius įvykius yra pasakojimai žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį. Vienas iš pirmųjų atspausdintų darbų šia tema buvo mirštančiųjų matymų aprašymai, kuriuos 1926-ais metais išspausdino Karališkosios geografų draugijos narys seras Viljamas Baretas. Praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje šį klausimą ėmėsi spręsti filosofijos ir psichologijos profesorius, medicinos mokslų daktaras Raimondas Moudis, kurio knyga “Gyvenimas po mirties” tapo tikru bestseleriu.

Dauguma žmonių, grįžusių iš ano pasaulio, pasakoja, kad jie matė ilgą tunelį, kurio gale švietė ryški šviesa. Kitas neretai pasitaikantis pasakojimas – tai gydytojų brigados darbo stebėjimas kažkur iš palubės ir suvokimas to, kad gyvenimas jau baigėsi. Kai kurie pasakojimai tokie ryškūs, kad net nekyla mintis apie falsifikaciją ar melą.

Olandų gydytojas Van Lomelis aprašo atvejį, kai vienam pacientui teko išimti dantų protezą, nes jis trukdė atlikti reanimaciją. Vyrui pavyko sugrįžti į gyvenimą, nors jo širdis buvo sustojusi 1,5 valandos. Po savaitės pacientas pareikalavo, kad jam grąžintų dantų protezą, tačiau personalas niekur negalėjo jo rasti. Tada vyras liepė patikrinti staliuką ant ratų, kuris stovėjo operacinėje. Kai med.sesuo šio staliuko stalčiuje iš tiesų rado dantų protezą, ją apėmė savotiškas siaubas.

Tad kas ten, už paskutinės ribos? Kiekvienas iš mūsų turi mažiausiai po vieną galimybę apie tai sužinoti…

www.anomalija.lt