„Tai pasikėsinimas į žodžio laisvę“, „paslėptas valdančiųjų mėginimas kontroliuoti visuomeninį transliuotoją“. Tokie argumentai skamba iš stovyklos, ginančios LRT. Kita pusė reikalauja skaidrumo, nešališkumo. Ir stoja Seimo pusėn, pritardama siekiams kurti komisiją, kuri išsiaiškintų, kaip, kam yra paskirstoma beveik 40 mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų.

Nėra gerai, kad Seimas imasi iniciatyvos tirti LRT finansus. Iš tiesų čia galima įžvelgti ir valdžios siekį daryti įtaką, spaudimą, norą kontroliuoti.

Kita vertus, kažko neįprasta čia taip pat nėra. Net ir labai brandžiose demokratijose, tose, kur pirmiausia ir buvo įtvirtinta žodžio laisvė, parlamentai kartais imasi tokių tyrimų.

Pavyzdžiui, 2011 m. Didžiosios Britanijos parlamentas buvo sukūręs specialią komisiją žiniasklaidos veiklai įvertinti. Tuo metu buvo tiriamas didžiausio pasaulyje žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho leidiniuose dirbančių žurnalistų bei redaktorių neetiškas elgesys, neteisėtas telefoninių pokalbių klausymasis.

R. Murdochas sėdėjo prieš britų parlamento komisiją ir nešaukė, kad kėsinamasi į žodžio laisvę. Pripažino klaidas ir net uždarė pelningiausią į skandalą įsivėlusį savaitraštį „News of the World“. Per tą tyrimą paaiškėjo, kam ir kiek už informaciją mokėjo redakcijos. Kaip buvo manipuliuojama, pažeidžiamas privatumas.

Po šio skandalo buvo pertvarkyta Didžiosios Britanijos žiniasklaidos savireguliacijos sistema. Žurnalistinės etikos reikalai kiek pasitaisė.

Lietuvoje gi, verdant emocijoms dėl LRT, iš dėmesio centro pranyksta trys esminės problemos. Ir pirma iš jų – ekonominė.

LRT prodiuseriai Laurynas Šeškus ir Edmundas Jakilaitis teigia, kad jie tiesiog kuria gerą televizinę produkciją, kurios nori LRT. Kokybė – skonio reikalas. Tačiau šiuo atveju svarbesnis yra mastas.

Kalendoriniuose metuose yra 52 savaitės. Televizijos sezonas trunka kiek trumpiau – 35–38 savaites (iškrenta vasaros mėnesiai, kada televizijoms neapsimoka daug investuoti į eterį, nes nesusidaro pakankamas žiūrovų skaičius, krenta reklamos pardavimai).

Taigi prodiuseris, gavęs užsakymą iš televizijos, sukuria per sezoną 35–38 laidas (arba tik pusę to skaičiaus, jei laida kuriama tik rudenį arba pavasarį).

E. Jakilaitis vienoje televizijos laidoje pareiškė, kad jis LRT sukuria 231 laidą. Ir už tai gauna apie 800 tūkst. eurų pajamų.

Nesunku paskaičiuoti, kad vidutiniškai viena laida kainuoja apie 3,5 tūkst. eurų. („vidutiniškai“ reiškia nuo 1 iki 50 tūkst. eurų ar daugiau. Priklausomai nuo „įrangos sunkvežimių“, kaip sakė L. Šeškus).

LRT, tikėtina, E. Jakilaičiui ir L. Šeškui moka rinkos kainomis. Tačiau jų atveju susiduriame su tuo, ką ekonomistai vadina masto ekonomika.

Nėra abejonių, kad tiek užsakymų norėtų ir kiti Lietuvos prodiuseriai. Rinka maža, jų nėra labai daug. Bet tikrai ne blogiau ar net geriau kuriančių tikrai atsirastų. Vienintelė jų bėda – nepriklausymas „šeimai“.

Įdomu tai, kad Lietuvoje, kai kokios statybos organizacijos sukuria kartelį, siekdamos gauti daugiau užsakymų, valstybės institucijos baudžia (statybininkai sako norį užsakovams suteikti geriausias paslaugas iš „vienų rankų“). Bet televizijos vadovams, prodiuseriams bei žurnalistams galioja kitos taisyklės?

Galima būtų į tai nekreipti dėmesio. Just business. Tačiau čia kyla antra dar rimtesnė problema – nešališkumo.

Jei per sezoną yra parodoma 231 laida (o jos dar pakartojamos) ir dauguma jų rodomos geriausiu, taip vadinamu „prime time“ laiku, nusižengiama esminiam visuomeninio transliuotojo principui, įtvirtintam LRT įstatyme, – nešališkumui. Tokiu laidų skaičiumi daroma didžiulė įtaka auditorijai.

Visuomenės informavimo, LRT įstatymuose, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekse yra įtvirtinta aiški nuostata, kad žurnalistų skelbiamame turinyje privalomas skirtingų nuomonių balansas. Bet praktikoje, žinome, ne visada šio principo laikomasi. Taip pat ir LRT laidose.

Čia išryškėja trečioji – žurnalistinės etikos – problema. Nes nebeįmanoma atskirti, kuriame vaidmenyje LRT laidų kūrėjai yra prodiuseriai, žurnalistai, o kada – verslininkai, ginantys ne visuomenės, o savo siaurą merkantilinį interesą.

Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 32 straipsnis sako, kad „Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų“.

O ką visuomenė matė, kai buvo pradėti kelti klausimai apie Ramūno Karbauskio valdomą „Agrokoncerną“?

Verslas ir verslininkai nėra šventieji. Ir R. Karbauskis, nuolat teigiantis, kad jis tik padeda ūkininkams, nori apsaugoti jų turtą nuo išgrobstymo, nėra angelas. Bet kuriame versle yra didžiulė konkurencija (kažkas laimi, bet kai kam skaudžiai nepasiseka). Versle neretai susiduriama su nesąžiningumu. Todėl būna visko.

LRT, kurios biudžetas siekia beveik 40 mln. eurų, tikriausiai galėtų skirti šiek tiek resursų, kad žurnalistai atliktų nešališką tyrimą. Pagrįstų faktais, o ne manipuliacijomis, ar „Agrokoncerno“ veikla skaidri, ar įmonė laikosi įstatymų, ar jo savininkai ir vadovai elgiasi etiškai, o gal iš tiesų grobia žemes ar daro machinacijas trąšomis.

Jei būtų nustatyti tokie faktai, LRT vadovų, žurnalistų reputacija būtų apginta.

Kai tokio tyrimo nėra, o keliami gandais paremti klausimai, kyla įtarimas, jog taip norima nukreipti diskusiją ir manipuliuoti. O kartu apginti suinteresuotų LRT vadovų ir su jais susijusių prodiuserių verslo, politinius interesus.

Ir pabaigai. Jei šios problemos rūpėtų LRT tarybai, ji jas keltų, diskutuotų ir ieškotų sprendimų. Seimo tyrimo nereiktų.

Tačiau kai LRT taryba skėsčioja rankomis „kuo mes prasikaltome“, nemato problemų, turi rastis institucijos, kurios tas problemas įvardytų ir imtųsi spręsti.

LRT nėra šiaip sau „problemėlė“. Ji daro (gali daryti) didžiulę įtaką visai šalies žiniasklaidai. Ji, kaip reikalauja įstatymas, privalo diktuoti aukštus nešališkumo ir žurnalistinės etikos standartus. Tam mokesčių mokėtojai ją ir išlaiko.

Tačiau kai LRT tarybos pirmininkas eilinį kartą ištraukia žodžio laisvės gynimo kortą, nematydamas esminių problemų, tai tik dar labiau diskredituoja žodžio laisvę, visuomeninį transliuotoją ir Lietuvos žurnalistiką.

Kęstutis Petrauskis 2001–2003 m. ėjo Lietuvos nacionalinio radijo direktoriaus, 2003–2008 m. – LRT generalinio direktoriaus pareigas.

www.alfa.lt