Buvęs rajono centras Kavarskas – vienas mažiausių Lietuvos miestų. Kavarske registruota mažiau nei 600 gyventojų, tačiau, jis oficialiai tebėra miestas. Ir vizualiai Kavarskas panašus į miestą – didžiulė centrinė aikštė, išlikę smetoniniai ir sovietiniai namai kuria pojūtį, kad patekai ne į kokią skylę…

Smogė statuso praradimas

„Kavarsko pindos“ nuo seno buvo žinomos. Augau Balninkuose, Molėtų rajono pakraštyje, kurie iki 1962-ųjų priklausė Kavarsko rajonui. Mūsų kaime „Kavarsko pindos“ buvo vienas iš labiausiai paplitusių vietovardinių keiksmažodžių. Kitas gana populiarus vietovardis, minimas keiksmuose, buvo Pagelažiai („eik tu Pagelažiuosna šikt“).

Šiais laikas Kavarskas, regis, visiems, kas nori pasityčioti, yra ant liežuvio galo. „Kaip galima gyvento tokioje šiknos skylėje, kaip Kavarskas!“ – skamba naujo lietuviško filmo reklamoje.

Gal prieš dvidešimt metų televizijoje aktorius Rolandas Kazlas išpopuliarino krepšinio komandas „Kavarsko Kupiškis“ ir „Kupiškio Kavarskas“. Vargu, ar rasi žmogų, kuris nėra matęs Giedriaus Arbačiausko vaizdo klipo („Ar tu dar meni, kai buvom jauni. Kai su „Jawa“ Kavarsku važiavom, ar tu dar meni“.).
Na, ir Kavarsko Katinas Kavarską populiarino. Aišku, dėl to katino populiarumo buvo ir atsitiktinumo, na, žurnalistas būtų parašęs, kad katinas šaltinio baseinėlyje nuskendo (parašė – „nusiskandino“) – tiek dėmesio tas katinas, o tuo pačiu ir Kavarskas, nebūtų sulaukęs.

Dar Kavarskas minėtas KGB kontekste – miestelyje gyveno KGB Anykščių poskyrio viršininkas Vasilijus Čikiliovas, o „Anykštai“ prieš keletą metų vardinant buvusius šio „organo“ bendradarbius, patikimų asmenų sąraše aptikome Kavarsko seniūno Algirdo Gansiniausko pavardę. Vėliau su juo dėl to sąrašo „Anykšta“ ilgai bylinėjosi ir, žinoma, spaudoje buvo aprašomos bylos peripetijos ir vėl viešai skambėjo Kavarsko vardas.

Gali būti, kad seni juokeliai provokuoja naujus juokelius. Tačiau, atsimenu, jog gal prieš trisdešimt metų mano Balninkuose, dar mažesniame kaime nei Kavarskas, buvo sakoma: „Na, tikras Kavarskas, arba visiškas Kavarskas.”

Kodėl Kavarskas ant liežuvio galo tiems, kas nori pasišaipyti? Muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius mano, kad problema – rajono centro statuso panaikinimas. 1950-1962 metais Kavarskas buvo rajono centru. Ir tada Kavarskas neišaugo į didmiestį, bet buvo šis tas. Turėjo Kavarskas valdžios organus, net laikraščio „Komunizmo vėliava“ redakciją. Miestas buvo plačiai žinomas, o praradus rajono centro statusą žinomumas išliko, tačiau Kavarskas tapo skyle. Na, Kavarskas niekuo neprastesnis už Viešintas, Kurklius ar kokius Taujėnus. Tačiau, Kavarskas žinomesnis, garsesnis ir jo vardas dažniau minimas ironiškuose kontekstuose.

Kavarske yra dirbęs vienas garsiausių šalies disidentų, monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jam tuometinė valdžia niekaip nerado būdų leisti įrengti partizanų atminimo memorialą. O dabartinis Kavarsko kunigas dr. Nerijus Vyšniauskas perėmęs Kavarsko, Kurklių ir Užunevėžių parapijas „Facebooke“ paskelbė, kad jo pirmtakas (taip pat juk kunigas), buvęs labai netvarkingas ir jam ilgai reikėjo kuopti kleboniją ir bažnyčią. Paskui kavarskiečiai ėmė skųstis, jog yra išguiti iš parapijos namų, kuriuos patys įrenginėjo.

Kovų keliais

Praėjusią savaitę nusprendžiau praeiti senų kovų keliais. Darbą Kavarske pradėjau nuo koldūnų valgymo. Priminsiu, kad Kavarsko Katino vienu iš krikštatėvių laikytinas žmogus, kuris pavalgęs koldūnų (buvo reklamuojama, kad jie verdami šventame Kavarsko šaltinio vandenyje), nuėjo prie šaltinio ir jo baseinėlyje rado nuskendusį katiną. Pasipiktinęs žmogus paskambino į „Anykštos“ redakciją, o mes nuvykę į tragedijos vietą konstatavome katino mirties šaltinyje faktą.

Žinoma, kad koldūnų virimas šaltinio vandenyje buvo tik viešieji ryšiai, tačiau koldūninės savininkui bei Kavarsko seniūnui A. Gansiniauskui situacija buvusi kebli – nei seniūną kavinės savininkui keikti už šaltinio nepriežiūrą, nei aiškinti, kad kavinėje „Šaltinis“ naudojamas paprasčiausias vandentiekio vanduo.

Šį kartą aplankęs A. Gansiniausko kavinę, joje radau patį seniūną (buvo pietų metas). Jis valgė tirštą kopūstienę ir žurnalistą pakvietė prisėsti prie jo stalo. Seniūno valgoma kopūstienė atrodė labai skaniai. Užsisakiau sriubą ir dar legendinių koldūnų. Gavęs „bliūdą“ koldūnų, dar perklausiau, ar tik man tokią didelę porciją atnešė, ar ir mažiau mylimi kavinės lankytojai tiek pat gauna. „Na ir paklausei!“ – pyktelėjo A. Gansiniauskas.

Prie kito stalelio maitinosi trys moterys ir vyras. Ketvertukas važiavo pro šalį, sustojo pavalgyti. Svečiai dėstė, kad apie Kavarsko koldūnus sužinojo tik po Andriaus Užkalnio publikacijos „Delfyje“ ir dabar visuomet, kai važiuoja pro šalį, sustoja pavalgyti. Svečiai dar ir išsinešimui po kilogramą šaldytų koldūnų nusipirko. A. Gansiniauskas tikino, kad jo kavinės mažyčiai koldūnai yra tik rankų darbo, kad visa rankų darbo tešla kočėlu kočiojama, pirštais koldūniukai lipdami.

Už sriubą ir koldūnus sumokėjau 6 eurus 20 centų. Nepigu… Kavinės meniu – trumpas: koldūnai, cepelinai, kelių rūšių kepsniai, kelios salotos. Brangiausias kepsnys, regis, 9 eurai. Alaus butelis – iki 2 eurų.

Tarybiniais metais Kavarsko restoranui vadovavęs A. Gansiniauskas savąją užeigą įsteigė prieš 25-erius metus. Pirminė įstaigos koncepcija išliko iki šiol. Vietiniams pagerti į ją eiti yra brangu. O po A. Užkalnio reklamos pajudėjus turistams, panašu, kad brangoka joje valgyti ne tik kavarskiečiams, bet ir anykštėnams.

Su seniūnu aptarėme ir Kavarsko įvaizdžio problemą. „Žiūrėkit paprasčiau“, – pasiūliau. „Žiūrėk, kad gudrus paprasčiau, kai žmonės jaučiasi įžeisti, jog Kavarską viešai šiknos skyle vadina“ – emocingai kalbėjo seniūnas.

Apėjau užrakintus parapijos namus. Paskui mačiau, kaip tų namų link nuvažiavo katafalkas. „Kažkas Kavarske vėl padėjo šaukštą“ – prisiminiau, regis, Ievos Simonaitytės romane išskaitytą frazę.

Pastovėjau prie šaltinio. Ten sunku susikaupus pagerbti nusiskandinusį katiną, šypseną kelia atbulo amfiteatro principu išrikiuoti stacionarūs suolai – kuo tolesni suolas nuo lauko scenos, tuo jis žemiau stovi.

Bandžiau aplankyti „Šaltinio“ konkurentus, pagrindinėje miesto gatvėje įsikūrusį „Maisto barą“. Bet tas nedirbo. Šalia stovėjusių vyrų paklausiau apie šią įstaigą, sakė, ten duoda krevečių ir kitų jūros gėrybių. „Čia A. Gansiniausko konkurentai?“ – paklausiau. Vyrai nusijuokė. Kodėl jie juokėsi, nesupratau.

Radau Kavarske dar vieną maitinimo įstaigą. Parduotuvėje, šalia posūkio į Levaniškį, veikia baras. Ant prekystalio stovi padėklas – ant padėklo keli prasukti alkoholio buteliai. Parduotuvės užkaboryje po 13 valandos girdėjosi triukšmas. Nors tai savo esme turėjo būti kelių geriančių vyrų pašnekesys apie gyvenimą, bet stadija jau ta, kai visi tuo pat metu šneka ir niekas neklauso.

Kavarsko gatvėse kurį laiką žmonių nesimatė. Paskui pasipylė mokiniai. Regis, išskirtinis Kavarsko paauglių bruožas – einant gatve groti telefonais. Panašiai, kaip mes aštuoniasdešimtaisiais po kaimą nešiojomės kasetinius „magus“.

Priminsiu, kad Kavarsko mokykla – Anykščių valdžios išminties pavyzdys. Ir čia neironizuoju. Mat, kai baigėsi vidurinių mokyklų akreditacija gimnazijų statusui, Kavarsko vidurinę reikėjo naikinti, bet buvo rastas saliamoniškas sprendimas. Kavarsko mokyklos 11 ir 12 klasės priskirtos J. Biliūno gimnazijai, yra šios gimnazijos vidurinio ugdymo skyrius, o 1-10 klasių mokiniai mokosi Kavarsko pagrindinėje mokykloje daugiafunkciame centre. Šiemet 11 ir 12 klasėse iš viso mokosi 27 mokiniai. Kitais metais mokinių paskutinėse klasėse bus daugiau. Pasak Kavarsko pagrindinės mokyklos daugiafunkcio centro direktorės Loretos Daugėlienės, į atestatų įteikimo abiturientams šventę renkasi visas miestas, ne tik abiturientų giminės ir kiti suinteresuoti asmenys.

Ką norėsi, tą atrasi…

Genė Leitienė gimė šalia Kavarsko. Kavarske baigusi vidurinę, išvyko studijuoti, po studijų grįžo į savo miestą mokytojauti. G. Leitienė 25-erius metus buvo Kavarsko vidurinės mokyklos direktore, prieš tai dirbo direktoriaus pavaduotoja, mokytoja.

„Kodėl nepabėgote iš Kavarsko?“ – paklausėme. „Man Kavarskas labai gera vieta gyventi – mažas miestelis ir geri žmonės. Gerų žmonių ir vaikai geri? Manau, ir šiuo, ir kitais požiūrių kampais – ką norėsi, tą ir rasi. Aš myliu Kavarską, man čia patinka. Jeigu žmogus yra problemų ieškotojas, jis jų visada ras, nesvarbu kur begyventų“, – kalbėjo buvusi Kavarsko mokyklos direktorė, dabar jau pensininkė G. Leitienė.

Pasak G. Leitienės, Kavarskui daug naudos davė kunigai A. Svarinskas ir Norbertas Martinkus. Abu jie, nors Kavarske dirbo būdami skirtingo amžiaus, mokėjo rasti kalbą su mokiniais ir miestelio jaunimu. Gražių žodžių ji negailėjo ir dabartiniam kunigui dr. N. Vyšniauskui. Pasak mokytojos, šio kunigo pamokslai labai gilūs ir nuoširdūs.

Atvažiuojant nuo Kurklių, nuo kalno iki tilto per Šventąją, leidiesi bruku, akmenimis grįstu keliu. Galima įsivaizduoti, kaip bruku dardėdavo geležimis kaustyti vežimo ratai. Barška ir mašinos važiuodamos šiuo keliu. Bet perfrazuojant kelias kartas išmokiusią G. Leitienę, kelionę į Kavarską galime vertinti kaip kančią, bet galima ir džiaugtis, kad Anykščių rajone paliktas toks infrastruktūrinio paveldo ruožas…

Bet, gal ir su seniūno nuoskaudomis tas pats – gali Kavarsko minėjimą nepagarbia forma vertinti kaip įžeidimą, tačiau gali įžvelgti miesto reklamą ir tuo didžiuotis.

www.alfa.lt