Nenuspėjami Italijos rinkimai gąsdina Europą

Italijos rinkimai visada būna sudėtingi, tačiau balsavimas sekmadienį šia prasme gali būti išskirtinis.

Populistinės partijos klesti, italams netekus kantrybės dėl beprecedentės imigracijos ir išliekančių ekonominių sunkumų. Pridėkite prie to naują, neišbandytą rinkimų sistemą bei daugybę neapsisprendusių rinkėjų, ir gausite tai, ką stebėtojai vadina visiškai nenuspėjamu rezultatu.

Kas vyksta?

Italijos piliečiai sekmadienį eis balsuoti rinkimuose, kuriuos atidžiai stebės Europos lyderiai, norintys išvengti destabilizacijos trečioje pagal dydį euro zonos ekonomikoje.

Populistinis, antieuropietiškas „Penkių žvaigždžių judėjimas“ (M5S) turėtų tapti didžiausia parlamentine partija, rodo naujausios paklausos. Tačiau buvusio premjero Silvio Berlusconi sulipdyta dešinioji koalicija gali surinkti daugiau mandatų.

Dar labiau viską komplikuoja apie 40 proc. neapsisprendusių rinkėjų. Nė viena partija ar aljansas negali tikėtis laimėti absoliučią daugumą vietų parlamente. Tai gali reikšti, kad Italijai teks ne vieną mėnesį praleisti politinėje suirutėje tuo pačiu metu, kai šalis patiria finansinį neužtikrintumą.

Nors pastaruoju metu būta tam tikrų ekonomikos atsigavimo požymių, nedarbo lygis niekaip nepajuda žemyn nuo aukštai iškeltos kartelės, rodo „Eurostat“. O Tarptautinis valiutos fondas (TVF) nurodo, kad Italijos viešoji skola sudaro 120 proc. šalies Bendrojo vidaus produkto (BVP) – gerokai daugiau, nei Vokietijoje (45 proc.) ar JAV (82 proc.).

„Dalis pagrindinių partijų šiuo įstatymų leidybos laikotarpiu pasirinko dviprasmišką poziciją ES atžvilgiu. Dalis jų yra atvirai euroskeptiškos… Štai kodėl daugelis partnerių Europoje baiminasi, kad Italijos parlamente gali įsivyrauti tos jėgos“, – CNN sakė Urbino Carlo Bo universiteto politologas Fabio Bordignonas.

„Politinis neužtikrintumas, valdžios nestabilumas ir pakartotinių rinkimų perspektyva užprogramuoja „tobulą audrą“, kuri gali pakenkti vienai iš svarbiausių Europos demokratijų ir toliau destabilizuoti jau dabar silpną kontinentinį aljansą“, – pridūrė jis.

Kodėl dabar?

Iki praėjusių metų gruodžio Italijai vadovavo laikinoji vyriausybė su premjeru Paolo Gentiloni priešakyje.

Dar 2004 m. jo pirmtakas Matteo Renzi triukšmingai pasirodė pasaulinėje scenoje, kaip jauniausias visų laikų šalies lyderis. Šlovinamas kaip energingas reformatorius, jis greitai pažėrė šūsnį teisės aktų projektų, kuriais buvo siekiama paskatinti ekonomikos augimą ir gerovę.

Tačiau pasirodė, kad viskas buvo pernelyg skubota. M. Renzi surizikavo skelbti konstitucinį referendumą dėl Senato (aukštesniųjų parlamento rūmų) galių apribojimo, kurį 2016 m. pabaigoje triuškinamai pralaimėjo ir atsistatydino.

Tačiau M. Renzi išliko centro kairės Demokratinės partijos lyderiu ir varžosi šių metų rinkimuose.

Kas yra pagrindiniai veikėjai?

Rinkimuose varžosi daugiau nei 20 partijų, tačiau apklausos rodo, kad italai yra pasiskirstę tarp trijų pagrindinių partinių stovyklų.

Centro kairės koalicija, dominuojama M. Renzi demokratų, paskutinėje apklausoje gavo 27,4 proc. rinkėjų palaikymą.

Koalicijų su kitomis partijomis besikratantį populistinį „Penkių žvaigždžių judėjimą“ (M5S), vadovaujamą 31-erių Luigi Di Maio, rėmė 28 proc. rinkėjų.

Dešiniųjų jėgų blokas, sulipdytas keturiskart Italijos premjero Silvio Berlusconi, toje pačioje apklausoje surinko 36,8 proc. rinkėjų simpatijas. Neatmestina, kad būtent ši koalicija surinks daugiausiai vietų parlamente ir gaus teisę formuoti vyriausybę.

Derybininko talentu pasižymintis žiniasklaidos magnatas, vadovaujantis centro dešinės partijai „Forza Italia“, nesibodėjo sudaryti sąjungą su Matteo Salvini vadovaujama kraštutinės dešinės Šiaurės lyga bei neofašistiniais „Italijos broliais“.

Pats S. Berlusconi šiuo metu negali pretenduoti į renkamas pareigas dėl teistumo mokesčių slėpimo byloje. Vis dėlto jis gali atlikti esminį vaidmenį, parenkant naująjį šalies lyderį. (Alfa.lt: tik šį penktadienį paskelbta, kad dešinysis blokas į premjerus siūlys dabartinį Europos Parlamento pirmininką Antonio Tajani.)

Kokie klausimai svarbiausi?

Darbo vietos, bendra ekonomikos padėtis ir saugumas jaudina daugelį italų, tačiau priešrinkimiuose debatuose dominavo vienas klausimas – imigracija.

Nuo 2013 metų, kai Italija balsavo paskutinį kartą, į šalį iš Šiaurės Afrikos persikėlė daugiau nei 600 tūkst. žmonių. Vien 2017-aisiais, JT Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, tokių užfiksuota 114 tūkst. Diskusijos apie imigraciją tik dar labiau pabrėžė tvyrančią rasinę įtampą.

Dešiniosios partijos prieš rinkimus stūmė antiimigracinę darbotvarkę. Šiaurės lyga pasisakė už masines deportacijas ir žadėjo iškelti „italus pirmiausiai“.

S. Berlusconi perspėjo, kad didelis migrantų skaičius Italijoje sukėlė „rimtą socialinį susirūpinimą“, ir pažadėjo deportuoti daugiau nei 600 tūkst. nelegalių imigrantų.

Kalbos apie imigraciją pasuko niūresne kryptimi po to, kai su neofašistinėmis partijomis siejamas vyras surengė šaudynes Mačeratos miestelyje.

Incidentas, per kurį buvo sužeisti šeši imigrantai, pakurstė rimtą politinę diskusiją, ar Italija vėl gręžiasi į fašistinę praeitį. Praėjusį šeštadienį antifašistinių grupių nariai ir kraštutinės dešinės rėmėjai rengė protesto akcijas visoje Italijoje.

Birmingamo universiteto Europos politikos dėstytojas Daniele Albertazzi CNN nurodė, kad migracija jautria tema Italijos politikoje tapo dar 10-ajame dešimtmetyje.

„Iš pradžių tai buvo žmonės iš Šiaurės Afrikos, vykstantys į Italiją dirbti, tada atėjo Albanijos valstybės griūtis, o po Rugsėjo 11-osios mes Italijos dienraščiuose nebematėme žodžio „afrikietis“ – liko tik „musulmonai“, – pasakojo D. Albertazzi. – Pastaruosius trejus metus yra tie žmonės, kurie keliasi per Viduržemio jūrą valtimis… ir, žinoma, „Islamo valstybės“ teroro atakos Europos viduje.“

„Visa tai labai efektyviai išnaudojama politinių lyderių, nes diskursas niekada nenukrypsta į tuos milijonus, kurie, pavyzdžiui, dirba Šiaurės Italijoje ir palaiko Šiaurės Italijos gamyklų veiklą“, – pridūrė politologas.

„Apie dirbančius imigrantus visiškai nediskutuojama – jie nematomi. Į ką kreipiamas dėmesys – pavyzdžiui, į Mačeratą“, – sakė jis.

Kaip veikia naujoji rinkimų sistema?

reklama
Per šių metų rinkimus Italijoje pirmą kartą bus naudojama nauja hibridinė balsavimo sistema, derinanti mažoritarinį „pirmojo prie finišo“ metodą su proporciniu atstovavimu.

„Pirmojo prie finišo“ balsavime kandidatai varžosi, kuris iš jų surinks daugiausiai balsų vienmandatėje apygardoje ir pateks į parlamentą. Proporcinis atstovavimas reiškia mandatų paskirstymą daugiamandatėje apygardoje pagal partijų sąrašų surinktų rinkėjų balsų proporciją.

Iš 630 mandatų žemuosiuose parlamento rūmuose – Deputatų rūmuose – 232 bus paskirstyti vienmandatėse apygardose, o 386 – daugiamandatėje apygardoje. Likusios 12 vietų bus paskirstytos užjūrio apygardose. Panašus mandatų santykis taikomas ir Senato rinkimuose, kur 102 nariai bus išrinkti vienmandatėse, o 207 – daugiamandatėje apygardoje.

Naujoji sistema, kitaip nei ankstesnioji, neduoda daugiausiai rinkėjų balsų surinkusiai partijai papildomų mandatų parlamente.

„Lyginant su 2013 metais galiojusiu rinkimų įstatymu, naujoji sistema skatina partinę fragmentaciją ir apsunkina parlamentinės daugumos formavimą“, – CNN aiškino Liuksemburgo universiteto Roberto Schumano Europos reikalų instituto darbuotojas Paolo Chiocchetti.

„Praktiškai ji neabejotinai suteiks pranašumą centro dešinės koalicijai ir pakenks tiek M5S, tiek ir centro kairės koalicijai, kur Demokratų partijos sąjungininkai yra gana smulkūs, o jų surinkti balsai gali būti iššvaistyti“, – pridūrė jis.

Kas laimės?

Daugelis ekspertų mano, kad neišbandyta nauja sistema ir didelis neapsisprendusių rinkėjų skaičius gali atvesti Italiją prie „pakibusio parlamento“, kuriame nė viena partija ar koalicija nepajėgs užsitikrinti absoliučios daugumos.

P. Chiocchetti teigia, kad labiausiai tikėtinos kelios baigtys. Viena jų – „didžioji koalicija“, kurią sudarytų M. Renzi Demokratų partija, S. Berlusconi „Forza Italia“ ir kitos centristinės jėgos. Kita galimybė – netikėta absoliuti S. Berlusconi koalicijos pergalė. Trečioji – populistinė vyriausybė, kurią sudarytų M5S ir Šiaurės lyga.

„Ir vis dėlto nė vienam iš šių scenarijų greičiausiai nepakaks vietų parlamente“, – sakė politologas.

„Labiausiai tikėtina, kad po kovo 4 dienos nebus nė vienos tvirtos parlamento daugumos. Tokiu atveju tikėtina, kad darbą tęs laikinoji P. Gentiloni vyriausybė, kol partijos tuo metu leisis į ilgas diskusijas, ar reikėtų „visų partijų“ technokratinės vyriausybės, pajėgios įvykdyti tik konkrečias sutartas reformas, ar skelbti naujus rinkimus“, – pridūrė P. Chiocchetti.

www.alfa.lt

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus