Karlas Kruszelickis nusprendė ieškoti priežasčių, kodėl tiek daug laivų ir lėktuvų staiga be pėdsakų pradingdavo tarp Bermudų, Floridos valstijos ir Puerto Riko. Ir ne, tai neturi nieko bendro su ateiviais ar ugnies kristalais iš pradingusio miesto Atlantidos.

Vietoje to, Australų mokslininkas išsiaiškino, kad didelis skaičius dingusių laivų ir lėktuvų nėra nieko nežemiško, o tiesiog paprastos žmogaus klaidos ar blogas oras. Jis savo tyrime nurodė, kad iš esmės daugelis laivų ir lėktuvų kerta būtent šią Atlanto vandenyno vietą.

K. Kruszelnickis sakė News.com.au, kad Bermudų trikampis ne tik užima gana didelę teritoriją, apie 700 tūkstančių kvadratinių kilometrų, tačiau ir iš esmės yra gana aktyvus kelias per vandenyną: tiek oru, tiek ir vandeniu. „Ši vieta arti ekvatoriaus, arti turtingos pasaulio vietos – Amerikos – taigi čia ir turime daug judėjimo“, – nurodė jis.

Taigi, mokslininkas suskaičiavo bendrus skaičius, kiek laivų ir lėktuvų kerta Bermudų trikampį bei tai, kiek laivų ir lėktuvų ten dingo. Įvertinus bendrus skaičius pastebėta, kad šioje vietoje nėra nieko keista, ko nėra kitose pasaulio taškuose, kuriuose vyksta toks intensyvus judėjimas.

„Pasak „Lloyd‘s of London“ bei JAV pakrantės apsaugos, skaičius tų, kurie dingo Bermudų trikampyje, yra lygiai toks pat kaip ir bet kokioje pasaulio vietoje pagal matematinius skaičiavimus“, – nurodė K. Kruszelnickis. Panašių palyginimų galima rasti ir daugiau: tai tas pats, kas lyginant žmonių dingimo atvejus mažoje bei didelėje šalyje. Matematiškai juos įvertinus nebūtų jokių didelių nuostabų, tačiau lyginant tik bendrą mąstą, skirtumas būtų akivaizdus.

Aiškindamas Bermudų trikampio problemą, mokslininkas visų pirmiausia norėjo išsiaiškinti ir garsiojo „Flight 19“ dingimo aplinkybes, kurios ir pradėjo visas šios vietos spekuliacijas. Primenant, tai buvo penkių US laivyno atakos lėktuvų skrydis 1945 metų pabaigoje iš Floridos valstijos, mokomoji dviejų valandų misija virš Atlanto vandenyno.

Galime priminti, kad praradus radijo kontaktą, visi penki lavai tiesiog pradingo. Nerasti ir visi 14 įgulos narių, kurie skrido šiais atakos orlaiviais. Kas keisčiausia, jog tą pačią naktį buvo pasiųstas lėktuvas, skirtas paieškos ir gelbėjimo misijai, kuris taip pat neva dingo.

Visą mitą ir spekuliacijas, kiek vėliau, 1964 metais pradėjo rašytojas Vicentas Gaddis, kuris net nemėgino ieškoti tikrųjų faktų ir pradėjo išvedinėti savas teorijas. Jis teigė, kad dar vienas lėktuvas tikrai negalėjo dingi būtent tą pačią naktį, o istorijoje neva rašoma, kad Kolumbas pastebėjo nepaaiškinamą, mįslingą šviesą, kai artėjo prie Bahamų. Taigi, mistinės jėgos.

K. Kruszelnickis siūlo paprastą „Flight 19“ fenomeno paaiškinimą. Visų pirmiausia, nepaisant V. Gaddis teigimo, jog patrulis, kuris ieškojo visų penkių dingusių atakos lėktuvų skrido idealiu oro, iš tiesų taip nebuvo. „Kaip tai gali būti geras oras, jei bangos siekė 15 metrų aukštį“, – sako K. Kruszelnickis.

Mokslininkas taip pat nurodo, kad vienintelis tikrai patyręs pilotas visoje komandoje buvo leitenantas Charlesas Tayloras, o paprasta žmogiška klaida, taip pat gana nepalankiomis sąlygomis, galėjo prisidėti prie tragedijos.

„Šis žmogus, kaip pranešama, atvyko su pagiriomis, skrido be laikrodžio, o ir jo biografijoje rašoma, kad neturėjo labai puikių skrydžių istorijos“, – sako K. Kruszelnickis.

Radio pokalbių nuorašai rodo, kad leitenantas C. Tayloras buvo mokomosios grupės lyderis, o jo kompasas sugedo kai jis buvo virš mažų salų netolo Floridos, kai vėlesnė analizė parodė, jog jis jau buvo daugiau pasukęs į pietryčius, visai netoli Bahamų. K. Kruszelnickis, viską išanalizavęs, net atskleidė, kad C. Tayloras atsisakė jaunojo piloto patarimo pasisukto atgal į vakarus, vietoje to patrulis toliau skrido į rytus, nesąmoningai skirsdamas gilyn į Atlanto vandenyną.

„Jei jūs perskaitytumėte radijo pokalbių nuorašus, matytumėte, jog jaunesnieji pilotai sako, kodėl mums nederėtų skristi į vakarus, o vyresnysis pilotas atkerta, kodėl mums nereikėtų skristi į rytus“, – pažymėjo K. Kruszelnickis. Tai lėmė katastrofiškas pasekmes, o ir vėliau surasti nuskendusius lėktuvus ir žmonių kūnus buvo tik sunkiau, jiems skrendant gilyn į vandenyną.

Rašytojo V. Gaddis teiginiai, kad paieškos ir gelbėjimo lėktuvas dingo be pėdsakų, taip pat yra pramanai. Yra net keletas liudininkų, kurie matė, jog lėktuvas tiesiog susprogo, o vėliau rastos jo nuolaužos. JAV laivynas po šio įvyko nurašė visus „PBM-Mariner“ jūros lėktuvus. Orlaivis jau ir taip turėjo grėsmingą pravardę „skrendantis degalų bakas“.

Tai nėra pirmasis bandymas, kai bandoma žmones įtikinti, jog jokios „Bermudų trikampio paslapties tiesiog nėra. „Lloyd‘s of London“ jau ilgą laiką kartoja, kad dingimai, bent jau iki 1975 metų, įvyksta taip pat dažnai, kaip ir bet kurioje vietoje, o šiuo atveju tai tiesiog rašytojų „išpūstas burbulas“ norint pasipelnyti iš žmonių naivumo, tai įvardinant kaip realybę.

Tiesa, „Lloyd‘s of London“ pranešimas pasirodė ne laiku: Charleso Berlitzo knyga „Bermudų Trikampis“, pasirodžiusi 1974 metais, buvo parduota net 20 milijonų kopijų trisdešimt kalbų, o joje rašoma visiškai kas kita, nei teigia oficialios valstybių agentūros ar jų partneriai.

Knyga sukėlė tokį ažiotažą, kad net po keleto metų pasirodęs Steveno Spielbergo režisuotas filmas turėjo ištrauką iš Bermudų trikampio, kuriame sakoma, kad „Flight 19“ įgulą pagrobė ne kas kitas, o ateiviai, taip į žmonių sąmone įterpiant mintį, kad ta vieta – magiška.

C. Berlitzo knyga buvo tokia absurdiška, jog net Mary Celeste plaukimą jis susiejo su Bermudų trikampiu, nors laivas vėliau rastas Azoruose, visiškai kitoje Atlanto vandenyno pusėje, o ir numatytas kelias Niujorkas–Italija visiškai nevedė net kažkur šalia mistiško trikampio.

Šiuo metu internete galima rasti įvairių teorijų apie tai, kas vyksta Bermudų trikampyje. Vieniems lėktuvus ir lavus pradangina juodoji skylė, kitiems – laiko išsikreipimas. Dažnai į šias pasakas įkišamas ir neegzistuojantis, išgalvotas miestas/sala Atlantida. Apie neva vandenyno dugne egzistuojančius ugnies kristalus net kalbėti sunku: tai tas pats, kas tikėti vienaragiu.

Tiesa, mistinių teorijų kūrėjai naudojasi ir mokslu. Išsimokslinę individai teigia, kad Bermudų trikampyje lavai neva dingsta dėl išsiveržusių metano dujų, kur įvairūs geologiniai procesai gali įtakoti jų išsiveržimą vandenyno dugne.

Ir iš tiesų, išsiveržus metano dujoms, kaip spėjama, vandenyno vanduo gali pradėti burbuliuoti, o laivai pradeda skęsti, nes toks burbuliuojantis vanduo yra palyginti mažiau tankesnis, nei įprastas jūros vanduo. Didesni išsiveržimai, pasak teorijų kūrėjų, gali pasiekti ir dangų, o įvairios dujos, kurių didžiąją dalį sudaro metanas, sprogsta susidūręs su karšta orlaivio variklio išmetimo sistema.

Jungtinių Valstijų geologijos komanda nurodė, kad taip, kaip teorijas kuriantys individai paaiškino metano dujų išsiveržimą, tikrai gali nuskandinti laivus. Nepaisant to, panašus šių dujų išsiveržimas pietrytiniuose JAV vandenyse paskutinį kartą įvyko ledynams visiškai pasitraukus į šiaurę, tai yra apie prieš 15 tūkstančių metų atgal, kai žmonės nebent jei ir plaukė, tai su išskaptuotais rąstais. Ar šių paaiškinimų užteks Bermudų trikampį tiesiog laikyti aktyviai laivybos vieta? Galbūt.