Sovietmečiu prievartinis žmonių suvarymas į kolūkius Lietuvoje vykdytas pasitelkiant represijas ir kitas priemones – ne tik dužo žmonių gyvenimai, bet ir sugriautas ūkis.
Daugelis lietuvių patys pamena ar yra iš tėvų ir senelių girdėję, kaip buvo prievarta varomi į kolūkius, nusavinama žemė ir kita turėta nuosavybė, kaip kolūkių fermose iš bado krito gyvuliai ir kitus dalykus.

Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šalyje prasidėjusi masinė kolektyvizacija ilgam nusmukdė žemės ūkį, išmušė žmonėms pagrindą iš po kojų, jos pasekmes jaučiame iki šiol. Tai atsiliepė ne tik ekonomiškai, bet ir morališkai. Be to, siekiant greičiau kurti kolūkius, dalis žmonių atsidūrė Sibire.

Atseit nevertė skubėti
Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus mokslo darbuotojas Mindaugas Pocius sakė, kad kolektyvizacijos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1947 m. gegužės 21 d., kai buvo išleistas VKP(b) CK nutarimas dėl kolektyvizacijos Pabaltijo šalyse.

Tiesa, viskas prasidėjo šiek tiek anksčiau – tų pačių metų balandį, kai buvo priimti pirmieji VKP(b) CK nutarimai dėl kolūkių kūrimo – dėl komisijos, kuri nuspręstų, koks turėtų būti VKP(b) CK nutarimo projektas šiuo klausimu, sudarymo.

Pasak istoriko, gegužės mėnesio nutarime buvo rašoma, kad neturi būti jokio skubėjimo, kad į kolūkius stotų valstiečiai savanoriai. „Buvo toks nuosaikus nutarimas, bet tokie patys nuosaikūs nutarimai kažkada buvo ir Rusijoje, kurie vėliau išvirto į visiškai nenuosaikius sprendimus dėl visuotinės kolektyvizacijos. Tiesiog pradiniame etape kolektyvizacija Lietuvoje nebuvo forsuojama ir viskas vyko palaipsniui“, – pasakojo M. Pocius.

Ilgai taip netruko. Procesas pagreitėjo maždaug 1948 m. pradžioje, o 1949 m. sausį į Maskvą buvo iškviesti visų trijų Baltijos šalių vadovai.

„Visas kolektyvizacijos pasekmes jaučiame ir dabar, matyt, jausime dar ilgai, – neabejoja istorikas M. Pocius. – Visa tradicinė kaimo bendruomenės gyvenimo sankloda buvo sulaužyta.“

„Stalinas kalbėjo apie kolektyvizaciją ir apie buožių ištrėmimą iš Pabaltijo respublikų. Dabar jau daugelis duomenų leidžia manyti, kad būtent po šito pokalbio su Stalinu buvo pradėta vykdyti visuotinę prievartinę kolektyvizaciją ir tai buvo daroma pačiais bjauriausiais metodais.

Valstiečiai buvo šantažuojami, prievarta verčiami jungtis į kolūkius. Šio pokalbio padariniai buvo ir tai, kad 1949 metų kovo mėnesį iš visų trijų respublikų ištremti pasiturintys ūkininkai ir su pogrindžiu susiję pasipriešinimo dalyviai, rėmėjai. Didysis 1949 metų kovo mėnesio trėmimas buvo derinamas su visuotine kolektyvizacija, kad būtų pakirsta valstiečių valia priešintis ir būtų sudarytos sąlygos visuotinei kolektyvizacijai“, – aiškino M. Pocius.

Per 1949 m. į kolūkius įstojo dauguma valstiečių, tačiau šis prievartinis procesas tęsėsi ir 1950-aisiais, ir 1951 metais. 1951 m. pradžioje į kolūkius pateko 90 proc. visų valstiečių ūkių.

Jo teigimu, žmonės stoti į kolūkius versti įvairiausiais būdais. Buvo grasinama ištrėmimu. Tokia poveikio priemonė buvo itin veiksminga po kovo mėnesio trėmimų.

„Jei kam nors vietiniai valdžios organai, pareigūnai pagrasindavo, kad neįstoję į kolūkį iškeliaus į Sibirą, tai buvo ne šiaip sau grasinimai. Jie buvo paremti konkrečiais veiksmais“, – pastebėjo M. Pocius.

Taikytos ir kitos įvairios prievartos formos – šantažas, psichologinis, ekonominis spaudimas. Ūkininkai buvo apdedami nepakeliamais mokesčiais, imtasi kitų priemonių neleisti jiems ramiai gyventi.

Kartais buvo imamasi ir fizinių veiksmų, žmonės buvo sumušami. Aukštesnės valdžios nurodymų vykdytojai turėjo įsakymą įgyvendinti planus, tad to siekta įvairiausiais būdais, o žmonėms pasipriešinus, galėjo įsikišti ir represinės struktūros.

Suvarius žmones į kolūkius, buvo nustatyta, kiek žmogus gali turėti žemės ir gyvulių. Pavyzdžiui, 1947 metais asmeninis ūkis galėjo būti vienas hektaras žemės, dvi karvės ir arklys. Be kitų kolūkių ypatybių, buvo ir nuostata, kad be leidimo kolūkiečiui nebuvo galima išvykti gyventi kitur.

„Kolūkiečiai, bent pirmaisiais dešimtmečiais, turėjo gyventi kaip kokiame kalėjime ar tremtyje. Be pirmininko, valdybos sutikimo jie negalėjo keltis į kitą vietą“, – sakė istorikas.

Tas pats scenarijus
Pasak M. Pociaus, Lietuvoje taikytas panašus scenarijus, kaip ir Rusijoje, kur kolektyvizacija prasidėjo ir baigėsi gerokai anksčiau.

Sovietų Sąjungoje individualių valstiečių ūkių jungimo į kolūkius procesas vyko 1928–1937 metais, tačiau pagrindinis etapas – masinė kolektyvizacija – įvykdyta rekordiniu greičiu. Tai atlikta per vienerius metus, tai yra nuo 1929 m. lapkričio iki 1930 m. gruodžio.

Istorikas pasakojo, kad iš pradžių ir Sovietų Sąjungoje kolektyvizacija nebuvo sparti, bet pamačius, kad valstiečiai savo noru nestoja į kolūkius, pats Stalinas ir VKP (b) CK pakeitė toną. Buvo priimti įvairūs nutarimai ir kolektyvizacija ne tik atėmė iš valstiečių privačią nuosavybę, bet ir pavertė juos valstybės valdomų agrarinių įmonių darbuotojais.

Sovietų Sąjungos propagandos mašina kaip įmanydama romantizavo kolūkių įvaizdį, kuris buvo labai toli nuo realybės. Archyvų nuotraukos

„Valstiečiai buvo paverčiami valstybei dirbančiais darbininkais, kurių padėtis labai priminė baudžiavos laikus. Tik dabar buvo dirbama ne dvarininkui, o valstybei. Taip pat Sovietų Sąjungoje kartu su kolektyvizacija vyko pasiturinčių ūkininkų – buožių – kaip socialinio sluoksnio, eliminavimas juos ištremiant. Bet šis kursas į forsuotą industrializaciją praktiškai įstūmė Sovietų Sąjungą į pilietinio karo būklę, kadangi prasidėjo masiniai valstiečių neramumai ir maištai. Kaip kolektyvizacijos pasekmė buvo masinis badas ir suirutė 1932–1933 metais“, – pasakojo M. Pocius.

Jo teigimu, šis scenarijus pasikartojo ir Lietuvoje – jis beveik nesiskyrė. Sukūrus kolūkius pradėjo kristi gyvuliai, visiškai nuskurdo patys kolūkiečiai. Istorikas tvirtina, kad jeigu ne jų turėti nedideli sodybiniai sklypai, kuriuose buvo galima kažką užsiauginti, žmonės būtų badavę.

„Pirmiausia norėjo padaryti valstietį pusiau vergovinių santykių su valstybe įkaitu, tai yra iš valstiečių padaryti valstybinių įmonių darbininkus ir taip dar geriau juos kontroliuoti. Kitas dalykas buvo iliuzija, kad kolektyviškai tvarkantis galima pasiekti tam tikrų tikslų“, – teigė istorikas.

Pasak jo, buvo įvardijama, kad tikslas – sukurti socialistinius gamybinius santykius kaime pertvarkant smulkius, prekinius, individualius ūkius į stambius, visuomeninius, kooperatyvinius, gamybinius.

„Sovietų Sąjungoje kolektyvizacija turėjo tarnauti ir industrializacijai, kad aprūpintų miestų darbininkus žemės ūkio produkcija. Buvo ir toks sumanymas – iš esmės sunaikinti laisvųjų valstiečių sluoksnį, kuris iš visų socialinių sluoksnių buvo iš dalies nepriklausomas ir individualūs ūkiai buvo mažiausiai kontroliuojama privati erdvė. Totalitarinė valstybė to negalėjo palikti – nekontroliuojamos erdvės. Ją reikėjo pajungti valstybės aparatui, tą ir darė Stalinas bei jo aplinka“, – apie kolektyvizacijos tikslus kalbėjo M. Pocius.

Jo teigimu, atsakomybė už visus padarinius tenka Stalinui, kaip iniciatoriui, ir aukščiausiajai Sovietų Sąjungos vadovybei, kartu ir LKP(b) CK vadovybei, kuri vykdė tuos planus Lietuvoje..

Niokojo šalį

Kolektyvizacijos pasekmės jaučiamos iki šiol.

Pasak M. Pociaus, kolektyvizacija iš esmės sunaikino tradicines kaimo bendruomenes, socialinius ryšius, sunaikino motyvaciją ir iniciatyvą. Žmonės neturėjo motyvo dirbti darbadienius ir gauti vienodą atlyginimą natūra ar pinigais. Visa tai, pasak istoriko, kaimą vedė į materialinę ir moralinę degradaciją.

„Visas kolektyvizacijos pasekmes jaučiame ir dabar, matyt, jausime dar ilgai. Visa tradicinė kaimo bendruomenės gyvenimo sankloda buvo sulaužyta, galima sakyti, kad po visų represijų kolektyvizacija buvo antras smūgis visai visuomenei, kaimo bendruomenei ir pakirto visus pamatus“, – sakė istorikas.

Vėliau praūžusi melioracija taip pat buvo kolektyvizacijos padarinys. Reikėjo nusausinti pelkes, padaryti žemę dirbamą.

„Melioracija nepaprastai suniokojo mūsų šalį: ir upelius, ir pelkes, ir laukus, ir kultūrinius objektus. Tai buvo dar vienas perėjimas buldozeriu per Lietuvos laukus ir kaimus“, – sakė jis.

Pasak istoriko, bent jau kolektyvizacijos pradžioje iš tikrųjų žmonėms buvo labai sunkūs laikai. Kolūkiai sustiprėjo tik praėjus daug metų nuo jų įkūrimo. Galima sakyti, kad žemės ūkis iš dalies atsigavo tik po dviejų dešimtmečių.

M. Pociaus teigimu, buvo ir stiprių kolūkių, kolūkių milijonierių, tačiau pastarųjų nebuvo daug. Ikikarinis produkcijos lygis – javų – pasiektas tik praėjus maždaug 15–20 metų po prievartinės kolektyvizacijos. „Pati ūkininkavimo sistema buvo ydinga, Nepriklausomybės metais absoliuti dauguma tų kolūkių iširo ir baigė savo gyvenimą“, – konstatavo istorikas.

www.alfa.lt