Kaune ir Klaipėdoje pastarąjį dešimtmetį sparčiai mažėja gyventojų. Tik Vilnius gali džiaugtis, kad šis nukraujavimas jo nepalietė. Maža to, Lietuvos sostinė gali drąsiai būti tituluojama vidinės gyventojų migracijos laimėtoja – į ją atvažiuoja gyventi nemažai žmonių iš periferijos. O štai Kauną galima būti palyginti su donoru, kuris kasmet Vilniaus miestą ir Kauno rajoną aprūpina žmonėmis.

Kaunas ir Klaipėda nukraujavo

Statistikos departamento pateikiami skaičiai išties neramina. Bendra XXI a. tendencija atrodo štai kaip: 2018 m. pradžioje Vilniuje gyveno 6 tūkst. 776 gyventojais mažiau, Kaune – 91 tūkst. 240 gyventojais mažiau, o Klaipėdoje – 44 tūkst. 205 gyventojais mažiau nei 2000-aisiais.

„Matome, kad Vilnius praktiškai nesumažėjo (iš pradžių skaičius krito, o paskui nežymiai kilo), o štai Kaunas ir Klaipėda per 18 metų skaudžiai nukraujavo“, – pastebi Kauno technologijos universiteto (KTU) Duomenų analizės ir archyvavimo centro direktorė, sociologė dr. Audronė Telešienė.

Pastarojo dešimtmečio tendencija – taip pat nepalanki antram ir trečiam Lietuvos miestams. Vilniuje per dešimtmetį gyventojų nežymiai padaugėjo, o Kaune ir Klaipėdoje per 10 m. gyventojų sparčiai mažėjo. 2018 m. pradžioje sostinėje gyveno 6 tūkst. 61 gyventoju daugiau, Kaune – 51 tūkst. 69 gyventojais mažiau, o Klaipėdoje – 23 tūkst. 671 gyventojais mažiau nei 2008 m.

Į sostinę – jauni ir darbingi

Vilniuje gyventojų daugiau gimsta, nei miršta. Sociologai tokį reiškinį vadina teigiama natūralia gyventojų kaita. Į sostinę kasmet atvyksta ir pasilieka gyventi gyventojų iš kitų Lietuvos savivaldybių. Šios gerėjančios tendencijos Vilniuje stebimos nuo 2012–2013 m.

„Vilnius išlieka svarbiu jaunų ir darbingo amžiaus žmonių traukos centru. Tam didžiausią įtaką turi ir darbo vietų pasiūla, ir universitetų bei kolegijų patrauklumas stojantiesiems“, – vardija sociologė.

Vilnius – Lietuvos vidinės gyventojų migracijos laimėtojas. Rekordas buvo 2012 m., kai į Vilnių iš kitų Lietuvos regionų atvyko 6 tūkst. gyventojų daugiau, nei išvyko.

Kur daugiausia vyresnio amžiaus žmonių?

Didžiausius gyventojų praradimus (ir dėl žemo gimstamumo, ir dėl miestą paliekančių gyventojų) patiria Kaunas.

„Kaunas įdomus tuo, kad vyresnio amžiaus gyventojų čia daugiau nei paprastai kituose miestuose. Kažkuriuo atkurtosios nepriklausomybės periodu Kaunas prarado patrauklumą, išvyko daug jauno ir darbingo amžiaus gyventojų, o atsigauti nepadeda net ir kasmet į miestą suvažiuojantys universitetų ir kolegijų studentai“, – apgailestauja dr. A. Telešienė.

Dažnai studentai, baigę studijas, Kaune nepasilieka. Kaunas – lyg donoras, kasmet kitus Lietuvos regionus (daugiausiai, matyt, Vilniaus miestą ir Kauno rajoną) apdovanojantis išvykstančiais gyventojais.

Uostamiestis irgi sensta

Klaipėdos gyventojų duomenys rodo nedidelį gyventojų mažėjimą. Gimstamumo ir mirtingumo skirtumas, migracijos duomenys visą pastarąjį dešimtmetį išlieka švelniai neigiami.

„Klaipėdoje stebimas svarbus pokytis – kylantis medianinis gyventojų amžius, t. y. uostamietis vis ryškiau patiria gyventojų senėjimo problemą. Tuo Klaipėda panaši į Kauną“, – palygina ekspertė.

Nuo 2016 m. Klaipėdos rodiklis toks pat kaip Kauno – 42 metai. Vadinasi, pusė miesto gyventojų yra jaunesni, o pusė – vyresni nei 42 metų. Sostinės ši problema dar nekankina: ten medianinis amžius 2017 m. buvo 38-eri.

Kurios apskritys sensta labiausiai?

Populiacijos mažėjimas – viena didžiausių grėsmių Lietuvos tolesniam vystymuisi. Lietuva – antra pasaulyje šalis po Andoros pagal populiacijos mažėjimo tempą. Lyg to būtų negana, mūsų gyventojų amžiaus struktūra keičiasi. Esame viena sparčiausiai senstančių šalių Europoje.

„Svarbiausia tokių iššūkių akivaizdoje išlaikyti gyvenimo kokybę. Iš esmės gerovei grėsmė kyla dėl to, kad mažėja darbingo amžiaus gyventojų, nepakankamai auga jų ekonominis aktyvumas ir daugėja išlaikomų žmonių, pvz., pensinio amžiaus gyventojų“, – perspėja A. Telešienė.

Utenos, Alytaus ir Panevėžio apskritys labiausiai susiduria su senėjimo problema. Ten demografinės senatvės koeficientai aukščiausi. Tik Vilniaus apskritis gali pasigirti geresniais rodikliais.

Mažės darželių ir mokyklų

Pasak sociologės, jau dabar turime pradėti galvoti apie socialinės apsaugos sistemą, socialinių paslaugų struktūro pertvarkymą. Be to, ateityje reikės vėl galvoti apie pensinio amžiaus ilginimą.

„Mūsų šalyje vis mažiau reikės darželių, mokyklų, ir vis daugiau – slaugos paslaugų ir kitų pagyvenusių žmonių aktyvumą bei gyvenimo kokybę padedančių palaikyti paslaugų“, – nedžiugias naujienas praneša KTU sociologė.

Pasak jos, Skandinavijos šalys jau ėmėsi aktyvių veiksmų, kad suvaldytų visuomenės senėjimo problemą: įgyvendinamos programos, siekiant kuo ilgiau vyresnius kaip 65 metų gyventojus išlaikyti darbingus.

„Taip pat galvojama apie perkvalifikavimą ar darbo pobūdžio keitimą – juk vyresnio amžiaus darbuotojai turi savų privalumų ir geriau nei jaunesni kolegos gali atlikti tam tikrus darbus. Pavyzdžiui, yra kantresni, tiesiogiai bendraudami su klientais“, – pastebi A. Telešienė.

Lietuva turėtų pradėti galvoti apie vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimą darbo rinkoje, skatinti aktyvesnį moterų įsitraukimą.

„Manau, kad turime planuoti trumpesnę mokymosi ir studijų trukmę, kad jaunuoliai anksčiau patektų į darbo rinką. Jau dabar bakalauro studijos visoje Europoje (ir Lietuvoje) trumpinamos iki 3 metų. Galime galvoti apie ankstesnį vaikų atėjimą į mokyklas (pvz., vaikai nuo 6 metų)“, – ragina ekspertė.

Kas atsitiko?

Atsakymai šį klausimą išties sudėtingi. „Esame šalis, kuri per kelis dešimtmečius patyrė milžiniško tempo transformacijas. Ar kas nors patekęs į šiandienos Lietuvą tiesiai iš 1990-ųjų ją bepažintų? Esame labai išsilavinusi, mobili tauta. Tad greitai perėmėme vakarietiškos gyvenimo kokybės standartus“, – pastebi A. Telešienė.

Lietuvių lūkesčiai dėl gyvenimo kokybės kyla greičiau nei pajamos. „Tai ir natūralus procesas, ir neefektyvių politinių sprendimų pasekmė. Ir tuo pačiu mums tai reiškia milžiniškus emigracijos mastus“, – priduria pašnekovė.

Mūsų tauta greitai perėmė Vakarų kultūrai XXI a. būdingą šeimos planavimo modelį – vaikų gimsta mažai, o pirmojo vaiko susilaukiama vis vėliau. Žemiau natūralaus atsinaujinimo nukritęs gimstamumo lygis – antroji Lietuvos demografinė rykštė.

Tokia padėtis išliks ilgam

Mokslininkė pabrėžia, kad demografiniai procesai yra „užprogramuojami“ praeityje, užsiveda ilgam ir yra sunkiai keičiami.

„Kai prieš 25 metus gimstamumas buvo nukritęs, gimė mažiau mamų, kurios šiandien jau galėtų gimdyti, tad šiandien natūraliai bus dar mažesnis gimstamumas.

Šiuolaikinis šeimos planavimo modelis irgi nebesikeis. Gyvenimo trukmė ir toliau ilgės. Tad visuomenės senėjimas ir populiacijos nykimas Lietuvoje yra „užprogramuotas“ dar ilgiems dešimtmečiams“, – prognozuoja A. Telešienė.

Ji kviečia visus susimąstyti ir pradėti ieškoti atsakymų jau dabar: kaip gyvensime, kai mūsų bus mažiau? Ar turime planą, kaip tvarkysime kaimų, miestelių apleistas ir nebegyvenamas teritorijas? Gal jas galime sugrąžinti gamtai?

Ar turime planą, kaip mažinsime valstybės tarnautojų, Seimo narių skaičių? Kaip valdysime mažėjančius miestus? O kas užims atsilaisvinančias darbo vietas?

Kaip užtikrinsime gyvenimo kokybę? Kas turės dirbti daugiau, kad sukurtų pakankamą gerovę? O gal mes galime kažko atsisakyti ir tenkintis mažesniais materialinės gerovės lygiais?

www.alfa.lt