Ištisus penkis dešimtmečius apie laisvę svajojusi Lietuva galiausiai nusikratė pančių, tačiau okupacijos pasekmės juntamos iki šiol.

Pusę amžiaus trukusi Lietuvos okupacija ne tik sustabdė laisvą šalies vystymąsi, bet ir sukėlė pačių įvairiausių pasekmių. 1940 metais prasidėjo ne tik šalies politinės, socialinės, ekonominės santvarkos griovimas, pradėta diegti nauja ideologija, o tradicinės vertybės, kultūra, papročiai – naikinti.

Maskva tvarkėsi pagal savo taisykles

Sovietinė okupacija paliko gilų pėdsaką tiek šalies, tiek visuomenės gyvenime: represijos, trėmimai, rusinimas, laisvos minties slopinimas visiems laikams įsirėžė į tautos atmintį.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940–1952-aisiais, sovietinės okupacijos metais, Lietuva neteko kone 781 tūkst. gyventojų. Skaičiuojama, kad apie 25 tūkst. žuvo fronte, apie 444 tūkst. repatrijavo ar pasitraukė iš Lietuvos, daugiau nei 27,5 tūkst. išvežta į lagerius ir tremtį (neįskaičiuojant kalintų tik Lietuvoje), daugiau nei 21,5 tūkst. žuvo rezistentų, jų šeimų narių, rėmėjų (neįskaičiuojant mirusių kalėjimuose ar tardymų metu).

Skirtingi okupacijos laikotarpiai turėjo savų niuansų, tačiau visą laiką pagrindinius sprendimus priėmė okupantai.

Istorikas Arvydas Anušauskas sako, kad tarptautinės teisės požiūriu tas nieko nesikeičia – ar okupacija gyventojams žiauri, ar yra švelnesnis periodas, tai vis tiek okupacija. Tuo labiau kad švelnesnis periodas buvo visoje Sovietų Sąjungoje, ne vien Lietuvoje.

„Per okupaciją šalis buvo užimta ir joje Maskva tvarkėsi pagal savo taisykles, pagal savo įstatymus. Nesvarbu, kad čia į postus buvo paskirti lietuviai. Jie tiesiog atliko okupantų užduotis“, – priminė A. Anušauskas.

Draudimų net atšilimo laikotarpiu nesumažėjo

Jo teigimu, pakanka palyginti tik du dešimtmečius – nuo 1940 metų, kai okupacija keitė okupaciją, ir postalininį.

„Dažnas lietuvis pajuto teroro ranką ant savo peties, – sakė „Panevėžio balso“ pašnekovas. – Didelė dalis suaugusių gyventojų pokario metais buvo mažų mažiausiai sulaikyti. Žmonės pajuto, ką reiškia teroras, o keli šimtai tūkstančių išvežtųjų, ištremtųjų patyrė jį tiesiogiai.“

Kai šis periodas pasibaigė, prasidėjo, pasak istoriko, dar didesnių draudimų, apribojimų metas.

„Nors jis vadinamas atšilimu, bet draudimų tikrai nesumažėjo. Pavyzdžiui, buvusių politinių kalinių, tremtinių grįžimas į Lietuvą, įsidarbinimas, apsigyvenimas – buvo totalūs draudimai. Taip, jie daug ką pramušė, daug ką pasiekė savo jėgomis, bet draudimų sistema jiems buvo totali. Tą juto ir jie, ir jų vaikai“, – kalba apie okupaciją A. Anušauskas.

Pasak jo, tuo pačiu metu prasideda Lietuvos industrializacija, pirmiausiai tenkinami karinio pramoninio komplekso poreikiai.

„Lietuvoje buvo gausu darbo jėgos. 1959 metais, kai vyko gyventojų surašymas, buvo užregistruota beveik porą šimtų tūkstančių suaugusių žmonių, kurie tarsi dirbo namų ūkiuose. Ką tai reiškia? Tai bedarbiai. Kadangi oficialiai nedarbo nebuvo, tai buvo įvardyta, kad žmonės dirba namų ūkyje“, – sako jis.

Šie žmonės neturėjo darbo, nuolatinių pajamų, o statant gamyklas buvo galima išnaudoti tokį darbo rezervo potencialą.

„Lietuvoje tai buvo labai gera „investicija“. Maskva tą darė labai aktyviai nuo šeštojo dešimtmečio vidurio ir beveik iki aštunto dešimtmečio pabaigos. Statė gamyklas, kurių šiaip Lietuvai nereikėtų, jų tiesiog neatsirastų, jeigu būtų buvusi rinkos ekonomika, laisva šalis“, – sako, kad nemažai daliai tokios pramonės normaliomis sąlygomis tiesiog nebuvo poreikio Lietuvoje, istorikas.

Tačiau esant planinei ekonomikai, ypač didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, – iškilo milžiniškos gamyklos, karinio pramoninio komplekso dalys. Pasak A. Anušausko, tuometinei valdžiai tai buvo labai naudinga. Okupuotų Baltijos šalių gyventojai uždirbo nemenkas pajamas Sovietų Sąjungai.

„Tiesą sakant, Lietuva finansavo keletą procentų Sovietų Sąjungos skolų devintame dešimtmetyje. Tai reiškė labai daug, nes sudarėme gerokai mažesnę gyventojų dalį“, – pabrėžia pašnekovas.

„Okupacijos dešimtmečiai kaip ir skiriasi, bet, kaip minėjau, okupacija yra okupacija. Niekas nepaisė žmonių norų – statė gamyklas, karines bazes, dislokavo branduolinius ginklus ar, pavyzdžiui, pastatė atominę elektrinę ežeringame krašte ir taip toliau. Tokie buvo Sovietų Sąjungos poreikiai“, – aiškino A. Anušauskas.

Statė savo poreikiams

Pasibaigus okupacijai staiga paaiškėjo, kad dalies tų įmonių nereikia. Žlugus planinei ekonomikai, kartu natūraliai subyrėjo ir dalis įmonių. Joms tiesiog neliko rinkos, jų Lietuvoje nereikėjo.

Žmonių užimtumas taip pat pakito. Pasak A. Anušausko, dažnai tautiečiai, prisimindami sovietmetį, būtinai pabrėžia, kaip intensyviai tuo metu buvo tiesiami keliai, statomi tiltai, nauji gyvenamieji mikrorajonai. Istorikas sako linkęs šiems žmonėms atsakyti vieno lietuvių kilmės Kanados mokslininko žodžiais: „Vėžio metastazės irgi vystosi, irgi auga, bet tai vis tiek yra vėžys.“

„Tuo metu kažką darydama vietinė ekonomika pirmiausia rūpinosi savo poreikiais – kariniu, pramoniniu kompleksu, sovietinės armijos poreikiu, dar kuo nors, bet mažiausiai galvojo apie žmones, kurie čia gyvens, – patikina A. Anušauskas. – Todėl pastatė atominę elektrinę su černobylinio tipo reaktoriais, statė milžinišką naftos perdirbimo gamyklą – nors čia naftos nėra, bet buvo vartotojų, darbo jėgos. Darė daugelį dalykų, kuriuos mes darytume kitaip.“

Taigi, mano istorikas, palyginimas su vėžiu labai teisingas. „Taip, daug kas buvo statoma, daroma, keičiama, tačiau pirmiausia tai buvo skirta ne mums, o patenkinti sovietinės imperijos poreikius“, – pabrėžia jis ir neslepia apgailestaujantis, jog ne visi supranta, įvertina okupacijos pasekmes. Dalis žmonių neigiamas pasekmes laiko vos ne teigiamomis.

„Be abejo, kiekvienas žmogus, kalbėdamas apie okupacijos pasekmes, viską pervarys per savo prizmę, – supranta A. Anušauskas. – Kai kurie negražūs dalykai jam gali pasirodyti visai gražūs. Visi darbo turėjo, bet ar uždirbtus pinigus galėjo panaudoti taip, kaip nori? Nebuvo deficito, galėjo išvykti į užsienį? Ne, negalėjo: sienos uždarytos, buvo teritorijos kontrolė. Tam tikros vietovės net ir vietos gyventojams buvo neprieinamos, ką jau kalbėti apie atvykusiuosius iš kitų rajonų.“

„Dažnai vertinant tik per savo gyvenimo patirtį – nežiūrint iš šalies, ko neteko Lietuva, – gali pasigirsti ir klaidinanti nuomonė apie tai, kas tuo metu buvo. Ką reiškė, kai nėra bedarbių, bet žmogus, kuris, pavyzdžiui, nori dirbti sau, galėjo būti įkalinamas? Tokie žmonės vadinti spekuliantais. Yra daugybė tokių niuansų, kuriuos galima pastebėti analizuojant bet kurį tuometinio gyvenimo fenomeną“, – primena jis.

Priklausiusieji nomenklatūrai naudojosi privilegijomis

Sovietmečiu trūkinėjo ir žmonių ryšiai, iro bendruomeniškumas. Pasak A. Anušausko, tuomet buvo sukurti kolūkiai, turėję būti tarsi bendruomeniškumo pavyzdžiu, o realiai tai buvo prievartinio darbo pavyzdys.

Jo įsitikinimu, bendruomeniškumo pavyzdžiai buvo prieškario Lietuvos kaimuose.

„Žmonės gyveno visai kitą gyvenimą. Taip, buvo daugybė sunkumų, taip, tuo metu žmonės bankrutuodavo ir taip toliau, tačiau bet kuriuo atveju gyveno savo gyvenimą. Aš manau, kad Lietuva iš tų krizių, kurias patyrė ketvirtajame dešimtmetyje, jeigu ne karai ir okupacijos, tikrai būtų išėjusi ne kaip silpna, o kaip gana stipri valstybė. Bet kokiu atveju visi žmonių ryšiai – socialiniai, žmogiški – buvo stipriai apardyti“, – apgailestauja istorikas.

Okupuotos Lietuvos visuomenė pasikeitė. Atsirado naujas valdantysis nomenklatūrinis sluoksnis, kuris naudojosi daugybe privilegijų. Kaip primena A. Anušauskas, žmonės ne tik turėjo paklusti kitų valiai, bet dar ir buvo brukama sava ideologija, verčianti gyventi dvigubą ar net trigubą gyvenimą.

„Viena kalba virtuvėse, kita – darbe arba mitinge… Man padarė įspūdį, kai, jei neklystu, 1989 metais pirmą kartą buvo atlikta komunistų, partinių, sociologinė apklausa. Paaiškėjo, kad į klausimą „Jūs tikintis?“ pusė pasakė „taip“. Čia, ateistinėje organizacijoje! Ką tai reiškia? Žmonės natūraliai gyveno dvigubą gyvenimą – net eiliniai komunistai. Ką jau kalbėti apie kitus, kurie nepriklausė partinėms struktūroms, jiems irgi tekdavo prisitaikyti.“

Kelionės į užsienį prižiūrint saugumiečiams

Sovietmečiu tvyrojo ir baimė būti išduotiems, nukentėti. A. Anušausko manymu, tuometė sistema labai sąmoningai ir stipriai – ypač nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos ir septintojo pradžios – propagavo KGB kaip visagalę organizaciją. Tokią, kuri viską mato, viską žino, kuri liaudies priešus suras, sutraiškys.

„Tai stiprino žmonių baimę, kad visur, bet kokiomis aplinkybėmis gali būti susekti, išduoti, kad kiekviename kolektyve, net ir mažiausiame, atsiras žmogus, kuris išduos, paskųs saugumui ar partinėms struktūroms. Tuo metu čia buvo daug tiesos, bet buvo ir sąmoningo baimės formavimo, kad žmonės viešumoje nekalbėtų to, ko nenori girdėti nomenklatūra, tuometė valdžia, kad žmonės prilaikytų savo liežuvius, net jei tuo metu nėra sekami, jei tarp jų nėra agento“, – sako jis.

Istorikas sako, jog tuometė tvarka išties buvo įspūdinga. Sovietmečiu kelionės į užsienį buvo kontroliuojamos – vidutiniškai 12–18 tūkstančių žmonių buvo išleidžiami į užsienį, daugiausia į Rytų Europos šalis, ir keletas tūkstančių – į Vakarus. Pasak jo, į Vakarų Europos šalis išleidžiamas grupes visada būdavo inkorporuojamas agentas, KGB darbuotojas. Į Rytų Europos šalis agentų taip pat patekdavo, tačiau jie nebuvo specialiai siunčiami – tiesiog pasitaikydavo tarp keliaujančiųjų.

„Vykstant į Rytų Europą žmones padalydavo į grupes po penkis, o į Vakarų – po tris, vienas turėjo būti atsakingas, kad visi laikytųsi vienas prie kito, kontroliuotų, kur eina“, – sako jis.

Sovietų valdžia bijojo, kad žmonės neliktų Vakaruose, nedingtų iš grupių. Nepaisant to, kad, pavyzdžiui, važiuojant į Lenkiją akivaizdžių pavojų nebuvo, vis tiek buvo stengiamasi kontroliuoti vienas kitą, kad paskui nekiltų problemų, jog kažkas pradingo ar ką nors padarė.

„Į tokį kontrolės žaidimą įtraukdavo ir paprastus žmones“, – sako jis.

Dabar būtume kaip Danija

Pasakyti, ko Lietuva galbūt neteko per okupaciją, istoriko manymu, galima palyginamuoju būdu – pasvėrus, ko pasiekė Suomija, Švedija, Danija. Pasak A. Anušausko, akivaizdu, kad atotrūkis gana didelis. Ir tie skirtumai nėra greitai įveikiami.

„Aš ir savo laiku buvau optimistas – maniau, ketvirčio amžiaus užteks, – prisipažįsta. – Ne. Jeigu užteks pusės amžiaus, bus gerai. Kaip tik pusės amžiaus okupacijos laikotarpis, kuris sustabdė mūsų natūralų vystymąsi ir atitolino nuo artimiausių Skandinavijos kaimynų visomis prasmėmis. Tai ir visuomenės būklė, ir socialiniai ryšiai, kurie buvo sugriauti, ir daug dalykų, kurie buvo suardyti. Atkurti nėra taip paprasta – viskam reikia laiko. Yra daug gerų dalykų, daug kas atsiranda, daug kas atsikuria, bet vis tiek, jeigu Skandinavijos valstybės būtų patyrusios analogiškas pasekmes, analogišką okupaciją, mes galėtume su jomis lygintis, bet dabar kol kas ne.“

Istoriko manymu, jei nebūtų buvę penkių okupacijos dešimtmečių, Lietuva dabar greičiausiai galėtų atrodyti kaip Danija.

„Visa tai, kas pasiekta per ketvirtį amžiaus, rodo, kad be okupacijos, be visuomenės naikinimo pas mus būtų kita situacija. Pagaliau, pas mus būtų milijonu žmonių daugiau ne dėl emigracijos, bet dėl to, kad tie žmonės būtų gyvi, nebūtų išvežti, ištremti, prievarta priversti išvykti iš Lietuvos, nužudyti“, – įsitikinęs A. Anušauskas.

www.alfa.lt