Sekmadienį nuskambėjęs pareiškimas, kad Kinija atsisakys prezidento kadencijų skaičiaus ribojimo, atveria Xi Jinpingui kelią dar ilgai valdyti šalį.

Tačiau analitikai perspėja, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio panašu į absoliučios galios demonstravimą, iš tiesų gali būti silpnumo ženklas. Xi nenoras leisti iškilti potencialiam politiniam varžovui gali padidinti įtampą.

Absoliuti prezidento galia taip pat padidins jo pažeidžiamumą ekonominės ar užsienio politikos krizės akivaizdoje.

Pastaroji galimybė atrodo vis labiau tikėtina, turint galvoje X. Jinpingo valdymą charakterizuojančią agresyvesnę karinę ir diplomatinę politiką, Kinijai siekiant užpildyti JAV pasitraukimo Azijoje paliekamą galios vakuumą.

Nematoma grupuočių kova

Kai 1976 m. po dešimtis tūkstančių gyvybių pareikalavusios Kultūrinės revoliucijos mirė komunistinio režimo įkūrėjas Mao Dzedongas, jo įpėdiniai pasuko nuo vienasmenio valdymo prie konsensuso sistemos, kurioje galia dalijosi saujelė aukščiausio rango Kinijos komunistų partijos (KKP) pareigūnų.

Tai leido gana neskausmingai perduoti valdžią nuo Jiang Zeminio iki Hu Jintao ir X. Jinpingo, kiekvienam prezidentui poste išbūnant po dvi penkerių metų kadencijas.

Tačiau jau X. Jinpingo valdymo pradžioje būta ženklų, kad jis nesitenkins esamais apribojimais. Jis buvo paskelbtas komunistų partijos „centriniu lyderiu“, o valstybinė žiniasklaida ėmėsi kurti jo viešąjį įvaizdį su tokiu kruopštumu, kokio nebuvo matyti nuo pat Mao laikų.

Šios pastangos pasiekė kulminaciją praėjusiais metais, kai „Xi Jinpingo mintis“ buvo atskirai paminėta KKP įstatuose – per tą patį suvažiavimą, kuriame prezidentas sulaužė tradiciją iškelti labiausiai tikėtiną įpėdinį. Jau tuo metu pasidarė aišku, kad Xi Jinpingas greičiausiai sieks išlikti valdžioje ir po 2023 metų.

„Xi veiklos modelis yra galios konsolidacija“, – CNN sakė JAV „Seton Hall“ universiteto Kinijos teisės ekspertė Margaret Lewis, pabrėžusi, kad pastaruoju metu net Kinijos aukščiausios vadovybės nariams tenka vis mažiau galių.

Ilgainiui Xi Jinpingas gali susidurti su sunkumais. Nors Kinijos politika niekuo neprimena tradicinės demokratijos, pačios partinės sistemos viduje esama tam tikrų „stabdžių ir atsvarų“, kurios lemia dėl galios kovojančių reformuotojų ir konservatorių įtakos kaitą, bėgant metams.

Pasak Notingamo universiteto Kinijos politikos instituto vadovo Jono Sullivano, vienasmenis Xi Jinpingas valdymas griauna nusistovėjusias institucijas, „kurios padėjo partijai per pastaruosius 35 metus išvengti skausmingų prieštarų, kankinusių kitus komunistinius režimus“.

Nors daugelis vidinių KKP diskusijų niekada nepasiekia viešumos, daugelis ekspertų sutaria, kad partijos viduje iš tiesų esama įvairių grupuočių, tokių kaip vadinamoji Šanchajaus klika, susibūrusi aplink buvusį šalies vadovą Jiang Zeminį. Yra teigiančių, kad paties Xi Jinpingo palaikoma plataus masto kovos su korupcija kampanija iš tiesų yra priemonė susidoroti su priešininkais partijos viduje ir potencialiais konkurentais.

Naujausi konstituciniai pakeitimai numato, kad bus sukurta Nacionalinė priežiūros komisija, kurios prižiūrima kovos su korupcija veikla turėtų paliesti dar didesnę Kinijos gyventojų dalį.

Žinutė priešams

Knygos „Partija: slaptasis Kinijos valdovų komunistų pasaulis“ autorius Richardas McGregoras po sekmadieninio pareiškimo rašė apie Xi Jinpingą, kad „jis siunčia perspėjimą priešų legionui partijos viršūnėje, kuris jau nukentėjo nuo antikorupcinės kampanijos: jis niekur nesitrauks“.

„Trumpuoju laikotarpiu Xi gebėjimas prastumti šį sprendimą neabejotinai parodo jo sukauptą visų rūšių galią, – rašė R. McGregoras. – Tačiau pats faktas, kad jis jaučia poreikį tai padaryti, gali rodyti kai ką kitą – kad jį užvaldžiusi mintis kuo greičiau sukaupti dar daugiau galios, negu jis turi dabar, kad išlaikytų priešus įspraustus į kampą.“

Tai gali atvesti prie dar stipresnio atoveiksmio KKP viduje, nes tie, kurie galėjo tikėtis atlaikyti Xi Jinpingo sukeltą audrą, dabar neturi kito pasirinkimo, tik kautis dėl savo išlikimo.

Pasak J. Sullivano, kadencijų skaičiaus apribojimas ne vien sumažino atskirų lyderių galią, bet ir suteikia kitoms grupuotėms paguodą, kad ir jos turės galimybę pakeisti status quo.

„Ši „paguoda“ yra svarbus ventilis, leidžiantis išvengti nepakeliamų mūšių partijos viduje. Tačiau jos atsisakydamas, Xi stato už gebėjimą sutramdyti ir neutralizuoti savo oponentus“, – sakė J. Sullivanas, pridūręs, kad tai turėtų atvesti prie didesnių represijų tiek visuomenėje, tiek ir partijos viduje.

Represijos ir tironija

Dalis represijų pasirodė iškart po pareiškimo, kai Kinijos socialiniuose interneto tinkluose kilusi diskusijų ir kritikos banga buvo nedelsiant cenzūruota ir suvaldyta.

Komentarai prie valstybinio transliuotojo CCTV, kaip ir dienraščio „Renmin Ribao“ bei naujienų agentūros „Xinhua“, įrašų buvo trinami, o raktinių sąvokų paieška blokuojama.

Stebėtojų tarnybos „FreeWeibo“ duomenimis, Kinijos internautai prieš susidurdami su cenzūra socialiniame tinkle „Weibo“ daugiausiai ieškojo informacijos apie „įžengimą į sostą“, „kadencijų apribojimą“ ir „Mikę Pūkuotuką“. Pastarasis animacinis personažas Kinijoje yra tapęs Xi Jinpingą pašiepiančiu simboliu.

Įdomu tai, kad kinai internete negalėjo rasti jokios informacijos apie Yuan Shikai’ų – buvusį Kinijos Respublikos prezidentą, kuris 1913 metais paleido demokratiškai išrinktą parlamentą, o 1915-aisiais pasiskelbė imperatoriumi.

Tuzinas žymiausių Kinijos disidentų, tarp jų 1989 metais brutaliai numalšintų protestų Tiananmenio aikštėje lyderiai Wang Danas ir Wu’erkaixi (Orkeshas Doletas), išplatintame bendrame pareiškime taip pat užsiminė apie vos keletą mėnesių trukusį „Honxiano imperatoriaus“ (taip save vadino Yuan Shikai’us) valdymą.

„Mes manome, kad kadencijų ribojimo panaikinimas prilygsta Yuan Shikai’aus imperinės dinastijos atkūrimui. Tai yra imperinės sistemos įgyvendinimas“, – teigė disidentai. Ir pridūrė, kad iki gyvos galvos trunkantis valdymas yra neatskiriamas nuo tironijos, todėl „neabejotinai atneš didžiulių nelaimių šaliai ir jos žmonėms“.

Didelė galia – didelė ir atsakomybė

Nors mažai kam kyla abejonių dėl Xi Jinpingo galios, leisiančios jam įgyvendinti trokštamas reformas, analitikai perspėja, kad kritinėmis akimirkomis jam nebus lengva išvengti kaltinimų.

„Jeigu „galios konsolidacija“ buvo jo reformų programos įgyvendinimo ir Kinijos tautos atgaivinimo išankstinė sąlyga, dabar ji jau patenkinta, ir jam teks parodyti rezultatus, – sakė J. Sullivanas. – O jeigu jis rezultatų neparodys ir atsisakys tyliai pasitraukti, ką gi, toks scenarijus jau daugelį kartų kartojosi kituose režimuose.“

Svarbiausias išbandymas gali laukti už Kinijos ribų. Niekur kitur Xi Jinpingo agresyvus lyderystės stilius nebuvo toks akivaizdus, kaip Kinijos užsienio ir saugumo politikoje.

Pietų Kinijos jūroje Pekinas pastaruoju metu toliau įtvirtino salas ir saleles, nepaisydamas neseniai tarptautinio teismo priimto sprendimo, kad tai nėra teisėti veiksmai.

Praėjusiais metais Kinijos Liaudies išsivadavimo armija, kurios pertvarka ir modernizacija buvo vienas svarbiausių Xi Jinpingo siekių, ne vieną mėnesį grėsmingai lūkuriavo kalnuose prie sienos su Indija, dviems didžiosioms šalims ir toliau nesutariant dėl Doklamo teritorijos kontrolės.

Valdant Xi Jinpingui, Kinija taip pat laikėsi gerokai griežtesnės linijos Taivano atžvilgiu. Pekinas laiko salą, oficialiai save vadinančią Kinijos Respublika, savo teritorijos dalimi, ir neatmeta galimybės panaudoti karinę jėgą, kad ją atsiimtų. Tuo pačiu metu tarp Taivano gyventojų vis labiau plinta parama visiškam atsiskyrimui nuo žemyninės Kinijos, su kuria salą iki šiol sieja prisiminimai apie nacionalistų komunistams pralaimėtą pilietinį karą.

Pasak „The Economist“ Kinijos eksperto Tomo Rafferty, šios šalies „posūkis autoritarine kryptimi pagilins prieštaras tarp jos ir didžiųjų Vakarų šalių, kas leidžia tikėtis dar didesnės tarptautinės įtampos saugumo ir ekonominės politikos klausimais“.

www.alfa.lt