Laikas nuo laiko portalo anomalija.lt lankytojai komentaruose pasidalina savo istorijomis, kuriose pasakoja apie susidūrimus su mums nematomu pasauliu ir įvykiais, kurių negali paaiškinti. Žemiau surinkome įdomiausias istorijas, kad jas galėtų išgirsti kiekvienas.

Tėčio laidotuvės

Mano tėtis mirė, kai man buvo 9 metai. Jį pašarvojo mano močiutės namuose. Ten aš visuomet jausdavausi nejaukiai, o po penkerių metų, kai galiausiai pasiryžau pas savo močiutę pagyventi, nuo pat pirmos dienos pradėjo dėtis keisti dalykai…. Pirmą naktį mane prabudino keisti dūsavimai, tačiau aš to nesureikšminau. Kitą naktį vėl pasikartojo tie patys dūsavimai, tik prie jų prisidėjo ir grindų girgždėjimas aplink lovą… Tai mane šiek tiek pašiurpino…

Trečią viešnagės dieną mane prižadino šaltas, kaip ledas, prisilietimas prie skruosto, aš pabudau ir jaučiau panišką baimę, nes aiškiai supratau, kad kambary nieko be manęs daugiau nėra…gyvo… visą naktį kambaryje girgždėjo grindys, girdėjosi sunkūs atodūsiai ir kartas nuo karto pajusdavau šaltą prisilietimą prie skruosto….galiausiai paryčiais užmigau…. Kitą dieną tiesiog nuėjau į kapines, uždegiau žvakę ant tėčio kapo, sukalbėjau maldelę ir likusios naktys močiutės namuose buvo ramios…

Susitarimas galiojo net po mirties

Kai dar buvo gyva mano mama,mudvi sutarėm,kad kuri pirma mirsim,ateisim kitai pasakyt ar kas yra po mirties. Mama gulėjo reanimacijoj, o aš buvau grįžus ir ruošiausi vakare vėl važiuot aplankyt kaip 14:45 val. mamos kambary kažkas subildėjo.

Aš pagalvojau,kad su mama kažkas blogai ir už kelių minučių paskambino gydytoja ir pasakė,kad mama mirė. Naktį 2:45 val. pabudau, nes kitam kambary kažko šokinėjo mūsų kalytė Musė.Kai atėjau,ji žiūrėjo į sekciją ir vizgino uodegą. Pagalvojau,kad mama parėjo,bet nieko nesakiau. Grįžtant į miegamą kažkas sekcijoj lyg sprogo,toks garsas, kad stiklas trūko. Bet nieko nebuvo matyt.

Ryte su sūnumi ruošiausi važiuot dėl šarvojimo ir paprašė manęs smulkių pinigų. Liepiau pasiimti iš sekcijoj į storo stiklo cukrinę subertų monetų. Cukrinė buvo skilus į 3 dalis: per pusę ir viena pusė dar pusiau. Mes buvom 3 vaikai. Supratau, kad mama savo pažadą man ištesėjo. Tikiu Dievą ir pomirtinį gyvenimą.

Nusižudžiusi mama pasirodydavo sapnuose

Mano mama nusižudė. Po mirties aš ją sapnavau, kad ji daro cepelinus, bet tokiam kaip dideliam garaže. Aš pribėgau prie jos ir paklausiau ar padėti? Ji pradėjo mane barti, kad tėvui pripiršau jos pusseserę, o aš gintis. Tėvas tikrai jau gyveno su jos pussesere.

Ji užsimojo man trenkti, o aš ėmiau bėgti tokiais garažais, o ji vytis. Matau tokį kombainą kaip 4 aukštų namas, o tą kombainą tvarko žmonės išprakaitavę, suvargę nori uždėti ant velenų diržą. Jie sako, kad čia yra skaistykla ir jie vargsta, prašo mano pagalbos, bet aš prabėgau pro juos ir įbėgu į tokį kambarį, o ten sėdi mano mama, jos plaukai susivėlę, riebaluoti. Ji prašo manęs, kad paduočiau jai vandens.

Už mano nugaros stovėjo kibiras ir kvorta. Padaviau vandenį, ji paėmė savo apatinę lūpą pirštais, kad galėtų susipilti vandenį į burną, o tas vanduo nukrito į apačią. Ji sako – kodėl leidot, kad mane skruostų. Dabar matot kas darosi, net atsigerti negaliu. Išėmė mano liežuvį ir vidurius ir nėra kaip troškulio numalšinti.

Paskui ji pasakė, kad tie, kurie miršta neporinėmis dienomis jiems yra labai labai blogai, o kas miršta porinėmis dienomis, tiems geriau, o kas miršta… ir nebaigė sakyti, nes kažką pamatė. Tik pridūrė, kad kai vyras mirs bus 17 d. Liepė man greitai dingti. Pabudau.

Kai mirė vyras, tai jį mačiau per Vėlines kaip gyvą savo kambaryje ir ne viena buvau. Mirė jis kaip ir buvo žadėta 17 dieną.

Klasioko „išdaigos“ po mirties

Turėjau mokykloje klasioką, kuris mane vis tampydavo už kasų ar šiaip pastumdavo – išdaigas man krėtė dėl to, nes jo plaukai buvo raudonos spalvos, o aš jį vadindavau „ryžu“. Tiesiog vaikiški žaidimai, bet jis labai dėl to pykdavo.

Kai užaugome susitikę maloniai pasikalbėdavome. Jokios neapykantos neliko nė lašo. Netoli mano tėvelių kapų sekančioje eilėje buvo palaidotas jo mažas miręs sūnelis. Susitikę prie kapo taip pat maloniai kalbėjomės gal prieš metus prieš jo mirtį. Jis sirgo onkologine liga.

Eilinį kartą atėjus prie savo tėvelių kapo radau palaidotą klasės draugą į savo sūnelio kapavietę. Kaip paprastai nutinka laidojant mirusį mūsų kapavietė taip pat ir praėjimas tarp kapų buvo apipilti smėliu. Aš pradėjau tą smėlį šluoti link kaimyninio jo kapo ir staiga į veidą pajutau stiproką smūgį. Lygtai būtų kas metęs kokiu akmenėliu, nors ten jokių akmenėlių nėra, o tik birus smėliukas. Dar akyse šmėstelėjo lygtai kažkoks tai nenusakomas grumstelis, kuris nušuoliavo tiesiai po ant jo kapo sudėtais vainikais. Aišku, labai išsigandau ir pasidarė baisiai nesmagu.

Su manim buvo vyras ir anūkėlė. Bet aš vyrui nieko nesakiau. Truputėlį atsipeikėjus, praskleidžiau vainikus ir galvojau gal rasiu kokį nors akmenėlį ar ką nors aštraus. |Deja nieko nebuvo. Uždegiau žvakę ir išvažiavau. Daugiau manęs niekas „neskriaudė“, nors jau praėjo gal trys metai.

Anomalija.lt