Ar egzistuoja slaptos vyriausybės programos, kurių pagalba, nieko nenutuokiantys žmonės, tampa jos taikiniais? Tikrai taip – teigia iš įvairių pasaulio šalių „Targeted individuals“ nariai.

„Targeted individuals“ tai žmonės, kurie mano, kad jų protą slaptomis technologijomis gali dalinai valdyti vyriausybė. Jie sekami kiaurą parą naudojant prasiskverbimo į sąmonę ir jos kontroliavimo technologiją.

„Targeted Individuals“ fenomeną užsienyje pradėjo nagrinėti tokie leidiniai kaip „The Washington Post“, „New York Times“, o visai neseniai dokumentikos kanalas „VICE“ apie šiuos žmonės nufilmavo dokumentinę laidą.

Psichiatrai vieningi – tai paranoidinės šizofrenijos forma. Tačiau su tokiu aiškinimu kategoriškai nesutinka patys „Targeted Individuals“ nariai, kurie tvirtina, kad pasaulyje jau seniai egzistuoja veikiančios slaptos technologijos, kurių dėka įmanoma perimti žmogaus protą ar siųsti tam tikrus balsus į žmonių galvas.

Portalas anomalija.lt kalbina Lietuvoje gyvenantį Darių, kuris tvirtina, kad nenoromis pats tapo „Targeted Individuals“ nariu.

– Sakykite Dariau (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut.), kaip galėtumėte žmogui kuris niekada nėra girdėjęs sąvokų „Targeted Individuals“ ar „Gang Stalking“ paprastai paaiškinti kas tai yra?

– „Targeted individual“ pavadinimas į lietuvių kalbą gali būti verčiamas įvairiai. Vieno pasirinkimo nėra, nes šis reiškinys oficialioje žiniasklaidoje ne taip plačiai diskutuojamas. Jeigu pasirodo vienas kitas straipsnis, tai dažniausiai žurnalistų verčiama „žmogus taikinys“. Aš savo žodyne naudoju pavadinimą „psichotronikos paveiktas žmogus“ arba „persekiojimo auka“.

Šis pavadinimas apibūdina žmogų, kuris mano, kad yra persekiojamas slaptųjų tarnybų metodais, naudojant slaptas technologijas. Paprastai tokios operacijos susijusios su karine arba kriminaline žvalgyba, kuri turi įvairių techninių, psichologinių ir organizacinių priemonių rinkti įrodymus apie nusikalstamas veikas. Tačiau persekiojimo aukos įsitikinusios, kad jie nedaro savo gyvenime nieko neteisėto ir mano, kad tokie metodai prieš juos naudojami nepagrįstai. Todėl dažnai kreipiasi į teisėsaugą arba žmogaus teisių organizacijas ieškoti pagalbos.

Be to, šie metodai labai dažnai peržengia teisės ribas net tuo atveju, jeigu taikomi prieš nusikaltėlius. Įstatymai draudžia psichologinį smurtą ir fizinius kankinimus, o psichotronikos paveiktas žmogus, arba persekiojimo auka, kankinamas žiauriais bekontaktiniais kankinimais, naudojant traumos psichologiją.

„Gang stalking“ lietuviškai būtų „gaujinis pjudymas“, kuris yra vienas slaptųjų tarnybų metodų, kai išsirinktam taikiniui daromas psichologinis ir socialinis spaudimas, naudojant išorini terorizavimą viešose ir privačiose vietose. Viešose vietose gali būti naudojamas vadinamasis gatvės teatras, kurio metu grupė žmonių kuria dirbtines situacijas ir iššaukiančiu ar pasityčiojančiu elgesiu provokuoja žmogaus neadekvačią reakciją.

Tai gali būti žeminančios ar įžeidžiančios replikos, nešvankūs, grasinantys gestai ir pan. Pavyzdžiui, jeigu pastoviai matai, kad praeinantis pro tave žmogus demonstratyviai nusispjauna – tai gali būti vienas gaujinio pjudymo požymių. Kitos galimybės, labai dažnai mato, kai praeinantis žmogus priešais tave išsitraukia mobilų telefoną ir paspaudęs mygtuką įsideda į kišenę arba policijos patruliai patruliuojantys gatvėje pastoviai atsiduria tavo akiratyje ir pamatę tave išsitraukia bloknotą ir kažką užsirašo. Kad tai persekiojimas matosi iš to, jog tai ne pavieniai epizodai, bet kartojasi reguliariai, ilgą laiką.

Tačiau viešomis erdvėmis toks persekiojimas neapsiriboja. Galimi įsilaužimai į butą arba namą, kurių metu niekas nedingsta. Gali sugadinti kokį nors turtą – apipilti sieną dažais, sudaužyti mašiną, pradurti padangas, sugadinti stabdžius ir pan. Jeigu žmogus vairuotojas, „kaskadininkai“ gali kelyje kurti avarines situacijas ir savo „teatrą“ perkelti čia.

– Teigiate, kad Lietuvoje ne savo noru priklausote „Targeted Individuals“ žmonių grupei?

– Taip. Man šiuo požiūriu gyvenime tikrai nenusisekė – dėl man tiksliai nežinomų priežasčių esu persekiojimo auka, susidūręs su daugeliu klasikinių simptomų, kuriuos vardija gaujinio pjudymo taikiniai ir psichotroninio terorizavimo objektai. Yra įvairios tokių žmonių kategorijos, nes šis reiškinys pasaulyje labai plačiai paplitęs.

Tokie žmonės gali būti nepastebimai veikiami, neigiamai veikiami ir teigiamai veikiami. Nepastebi tie, kurių nekontroliuoja atvirais metodais. Tokių gali būti didžioji dalis visuomenės. Neigiamai veikiami patiria daug aprašytų negatyvių simptomų. Gali girdėti balsus (telepatinius perdavimus), įdėtines mintis, vaizdus, patirti dirbtines emocijas, pavyzdžiui bet jokios priežasties verkti, ypač dažnas poveikis žmogaus valiai ir laisvam apsisprendimui. Taip pat dažnai patiriami somatiniai simptomai, susiję su fizine sveikata.

Jeigu panaudojamas spindulinis ginklas gali pradėti mušti didelis karštis, jaustis stiprios kūno vibracijos, dilgčiojimas, deginimas ir panašiai. Dažnai svaigsta galva, ima pykinimas, padažnėja pulsas ir ištinka kitos fiziologinės reakcijos.

Tačiau dažnai žmonės patiria ne negatyvius, bet pozityvius simptomus, kurie turi ezoterinį arba religinį formatą. Žmogui gali atrodyti, kad jis kontaktuoja su dvasinėmis būtybėmis, ateiviais, kartais parodomas tamsusis pasaulis. Toks žmogus dažniausiai jungiasi ne prie psichotronikos taikinių, bet prie religinių arba ezoterinių bendruomenių, kuriose dalijasi savo „pozityviomis“ patirtimis, nori pranešti pasauliui kokią nors svarbią žinią. Tampa mediumais, kontaktuotojais, kanalais, emisarais ir pan. Tačiau psichotronikos taikiniai, nors dažnai prijaučia ezoterinėms bendruomenėms, į tai žiūri atsargiai, laikydamiesi versijos, kad tai tos pačios technologijos, kurios naudojamos prieš juos, bet kitokio formato psichologinės operacijos.

Dar viena grupė pozityvaus poveikio, kai psichotroninė technika padeda dirbti tam tikrus darbus. Telepatija naudojama ne terorizavimui, bet kaip ryšio priemonė.

Aš ilgą laiką nežinojau, kad esu integruotas į sistemą, nors tam tikri požymiai buvo ir prieš atvirą apsireiškimą. Daugiausia patiriu negatyvų poveikį ir esu klasikinis psichotronikos taikinys, bet yra šiek tiek pozityvių elementų, susijusių su ezoterika, tačiau akivaizdu, kad tai tik prieš mane naudojamas psyopas.
Kadangi gyvenu Lietuvoje, esu Lietuvos „Targeted Individual“.

– Kiek tai laiko jau trunka?

– Atviras poveikis trunka jau 14 metų. Visa tai prasidėjo 2003 metų vasarą, studijuojant universitete, Kaune. Pati pradžia buvo nelabai intensyvus gaujinis pjudymas, kuris galėjo prasidėti todėl, kad buvau apšmeižtas ir prieš mane prasidėjo tyrimas. Tačiau išorinis poveikis po truputį virto į agresyvų vidinį terorizavimą, kuris pačioje pradžioje turėjo ne „balsų“, bet įdėtinių minčių formą. Su ta grupe, kuri visus šiuos metus sėdi mano galvoje, šią funkciją vadiname „minčių generatoriumi“. Daug vėlesnė įdėtinių minčių forma – tai ne tiek terorizavimas, kiek funkcija naudojama intelektui padidinti ir vadinama „minčių integratoriumi“.

Bet tai tik vidinis pasaulis, kurio niekas nemato, yra kita funkcija, su kuria valdo išorinį kalbėjimą. Ji vadinama priverstine šneka (forced speech), sukuriama užvaldant žmogaus šnekos centrus smegenyse. Priverstinė šneka man buvo naudojama tik viena kartą, sukelti tam tikram įspūdžiui. Šitaip kalbėti gali kompiuteris arba operatorius, gali būti imituojamas demonas, jeigu vaidinamas apsėdimo spektaklis, įsijungia balso stygų valdymo galimybės, keičiamas balso tembras, pradedama kalbėti svetimomis, nežinomomis kalbomis ir panašiai.
Jeigu valdoma pozityviai, tai ne tiek priverstinė šneka, kiek kognityvinių gebėjimų sustiprinimo priemonė, kurias naudoja agentai. Aš šią funkciją pavadinau „šnekoriumi“. Tai automatinė, kompiuteriu programuojama funkcija, kurią gali turėti oratoriai, aktoriai, agentai, pasižymintis labai greita ir sklandžia šneka arba ilgomis sudėtingomis sakinių konstrukcijomis. Išorinėje šnekoje tai man nebuvo parodyta, tačiau vieną kartą buvo įjungta vidiniame šnekėjime.

Pirmą kartą supratau, kad girdžiu balsus 2005 metais, studijuodamas magistrantūroje (iš kurios po vieno semestro išėjau), iki to tie balsai buvo susilieję su aplinkos fonu ir atrodė, kad girdžiu toli esančių žmonių kalbėjimą, keista buvo tik tai, kad jie kalbėdavo apie mane, taip man atrodė. Apie 2007 kalbėtis pradėjome tiesiogiai, taip kaip kalbasi susirinkusių žmonių kompanija. Deja ilgą laiką ši kompanija buvo nedraugiška ir bendravimas prilygo terorizavimui.

– Sutikite, balsai galvoje juk gali reikšti ir psichinę ligą. Ar jums nebuvo kilę tokių minčių? Kodėl manote, kad tai nėra tas pats?

– Balsai galvoje gali reikšti daug ką. Pavyzdžiui, kai žmogus klausydamasis muzikos mato spalvas arba skaičius suvokia kaip geometrinių formų rinkinius, tai vadinama sinestezija, kurią galima laikyti sutrikimu, o galima nelaikyti. Jeigu nekenkia arba net padeda, tokie žmonės vadinami ne ligoniais bet savantais. Sinestezijos galimos ne tik dėl žmonių natūralios smegenų sandaros, bet ir pavartojus haliucinogenų arba paveikus technologijomis.
Kitas dalykas būtina siekiant, išaiškinti reiškinį, įtraukti visas aplinkybes, nes to nepadarius, iškreipiamas vaizdas.

Imkime tokį įsivaizduojamą atvejį: kas nors suvalgo maisto į kurį įdėta LSD, kuris sukelia haliucinacijas ir jis nesuprasdamas kas darosi, pradeda elgtis neadekvačiai. Tada interpretuojama: jis elgiasi keistai, todėl kad sutriko psichinė veikla, kilo haliucinacinė psichozė. Bet ar tai visa situacija? Tiesa, sutriko psichika, matomi vaizdai, kurių nėra – tačiau klausimas kodėl sutriko? Mano aprašomu atveju todėl, kad į maistą buvo įmaišyta LSD (taip darydavo MKUltra projekto metu). Psichozė per dieną praeina, žmogus pradeda aiškintis kas atsitiko, jo versija, kad čia kažkokia liga gali ir netenkinti.

Tokiu atveju galima ištirti maistą, surasti LSD pėdsakus ir įrodyti, kad nėra jokios ligos, bet yra padarytas nusikaltimas. Psichotronikos taikiniai kaip tik tai ir siekia padaryti, įrodyti, kad į psichiką „kažko įmaišyta“, nes paprasta versija jų netenkina. O jeigu tai iš tikro nusikaltimas, keliant neteisingas versijas nusikaltėliams leidžiama išsisukti nuo bausmės.

Tačiau labai daug kas vis dėl to įstumiami į psichiatrijos kontrolę, tada vieni nuodai gydomi leidžiant papildomus slopinančius nuodus. Situacija, jeigu žmogus tikras psichotronikos taikinys – absurdiška. Nusikaltėliai vaikšto laisvėje ir džiaugiasi gyvenimu.

– Bet jeigu tai yra, kaip Jūs sakote, slaptas eksperimentas pasauliniu mastu, kodėl jums leidžiama apie tai kalbėti? Juk tiems, kurie Jus stebi tai tikrai ne į naudą.

– Eksperimentai vykdomi tik tobulinimo tikslu – veikiančios technologijos jau sukurtos ir tam tikrų struktūrų naudojamos jų operacijose. Tai statutinės organizacijos, kurios užsiima žvalgyba, nusikaltimų išaiškinimu, ideologine visuomenės kontrole, psichologine ir socialine inžinerija, okultizmu, psichologinėmis operacijomis, informaciniu karu, konkurentų, oponentų, alternatyvininkų ir disidentų sudorojimu.

Leidžiama kalbėti todėl, kad viešas diskursas griežtai kontroliuojamas ir tokia informacija į jį pozityvia forma retai prasimuša. Su savo propagandos sistema lengva diskredituoti, išjuokti, sudoroti kitomis priemonėmis. Karinės struktūros tikrai ezoterikų nebijo. Kol informacija neįrodyta, galima taikinius parinkti vietoj savęs kokius nori: dievus, velnius, ateivius, iliuminatus – tai puikios priedangos. Kadangi dauguma tiki mokslu – netiki ezoterika.

Taip pat, tai kad leidžiama kalbėti – nereiškia, kad leidžiama viskas, aš esu labai stipriai ribojamas, ir informacijos viešinimui negaliu panaudoti visų savo gebėjimų.

– Padarykime prielaidą, kad tai ką Jūs sakote yra tiesa. Tuomet kas Jūsų manymu už tai Lietuvoje atsakingas?

– Nors teigiama, kad persekiojimo aukos nežino, kas už viso to stovi, nes niekas nieko iki šiol nėra įrodęs, pateikęs kokių nors faktų, situacija ne tokia miglota. Čia galima panaudoti paprastą dedukciją. Slaptos technologijos priklauso ginklų kategorijai, todėl reikia žiūrėti į įstatymus, kurie reguliuoja ginklų naudojimą. Kas juos gali turėti? Pirmiausiai karinės ir sukarintos organizacijos.

Šios technologijos yra griežtai saugomos valstybinių paslapčių įstatymo ir žmonės, kurie su jais susiduria įstatymo įpareigoti saugoti paslaptį visą gyvenimą. Pažeidus įstatymą gresia baudžiamoji atsakomybė. Todėl net statutinėse organizacijose juos turi tik spec. daliniai, kurie užsiima žvalgyba svetimose valstybėse, kriminaline žvalgyba valstybės viduje, gaudant nusikaltėlius. Aš toms grupėms pavadinti sugalvojau pavadinimą „MK brigados“. Jos gali būti prie VSD arba kitų operatyvine veikla užsiimančių institucijų. Nenoriu tikėti, kad yra kokia nors slapta institucija, kuri būtų neprijungta prie kokios nors jau esančios viešos žinybos.

Lietuvoje privačių galingų slaptų organizacijų nėra, tačiau jos egzistuoja pasaulyje. Todėl yra tikimybė, kad ši sistema taikoma nebūtinai Lietuvos struktūrų. Arba tai gali būti bendri projektai, kuriuose dalyvauja vietiniai atstovai ir nevietiniai. Taip yra todėl, kad į sistemą įeina palydovinės sekimo priemonės, o Lietuva savų neturi, todėl už naudojimąsi turi mokėti didelius pinigus.

– Koks tikslas valstybės institucijoms persekioti tokiu būdu žmones? Ar buvo tokių atvejų istorijoje, kai nieko nenutuokiantys žmonės ne savo noru tapo vyriausybės „eksperimentiniais triušiais“?

– Tikslai priklauso nuo tų organizacijų, kurios naudoja tokias priemones. Žvalgyba renka informaciją, gaudo nusikaltėlius. Kadangi dauguma persekiojimo aukų nėra nusikaltėliai, tai tikslai turi būti kitokie: susidorojimas, intelektinės nuosavybės vagystė, technikos kalibravimas, apmokymai, moksliniai eksperimentai, jeigu jas naudoja slaptos privačios organizacijos, kurios susijusios su okultizmu, tai gali būti ritualinis panaudojimas.

Istorijoje žinoma nemažai atvejų, kai žmonės buvo paversti „eksperimentiniais triušiais“. Su proto kontrole garsiausiai nuskambėjęs MKUltra projektas JAV, kuris buvo vykdomas nuo 1953 iki 1972 metų. Šita operacija turėjo 149 smulkesnius projektus, kuriuose buvo tiriamos įvairios proto kontrolės priemonės, nuo cheminių iki traumos psichologijos. Pavyzdžiui, buvo siekiama panaudojant traumos psichologiją suskaldyti žmogaus asmenybę ir išmokti su tam tikrais trigeriais jas junginėti. Tai buvo reikalinga tam, kad slaptas misijas žmogus vykdytu su paslėpta asmenybe, kurią įprastiniame gyvenime būtų galima išjungti, užblokuojant visus atsiminimus.

Juose dalyvavo įvairūs universitetai, tyrimų organizacijos, iš viso 80 institucijų ir 185 privačios įstaigos. Nuo kitų slaptų projektų šis skiriasi tuo, kad paliko nemažai dokumentų, kurių archyvą sudaro apie 20 000 failų. Kilus skandalui ir pradėjus tyrimą, projektas oficialiai buvo uždarytas, bet yra gandų, kad panašūs projektai yra tęsiami iki šių dienų.

Smulkesnių atvejų JAV žinoma nemažai:

1950 m. Pensilvanijos universitetas tyrimų tikslais moterų kalėjime užkrėtė virusiniu hepatitu 200 kalinių.

1950-1961 m. Pensilvanijos universitetas kartu su kariuomene kalėjimuose vykdė psichofarmakologinius eksperimentus.

1950- 1972 m. protiškai neįgalūs vaikai Vilbruko mokykloje, New Yorke buvo tyčia užkrečiami hepatitu siekiant rasti vakciną.

Taip pat žinoma, kad buvo švitinami žmonės, siekiant tirti radiacijos poveikį organizmui.

Tokių atvejų turi būti daug dagiau. Dar daugiau neiškilusių į viešumą. Išvardintus žinau iš J. Hall knygos „Guinea pigs: Technologies of control“.

– Ar žinote apie kitus tokius žmones Lietuvoje, kurie yra persekiojami?

– Tinklaraštininko veikla internete užsiimu nuo 2007 metų. Vadinasi jau daugiau negu dešimt metų. Per tą laiką kreipėsi apie keliolika žmonių, kurie tikino, kad patiria tuos dalykus, kuriuos viešinu. Dalis jų galėjo būti agentai ar provokatoriai. Tačiau visi buvo pasinėrę į savo tiesiogines asmenines problemas, ieškojo greitos pagalbos, kurios aš suteikti negaliu, tai kontaktai ilgai netrukdavo. Vienu metu buvo galvojama kurti žmogaus teisių gynimu ir edukacija užsiimančią asociaciją, bet tam neatsirado tinkamų žmonių. Dėl asmeninių priežasčių aš tokiu iniciatoriumi tapti negaliu, suinteresuotų nėra tiek daug. O paveikti žmonės dažnai išstumiami į psichiatriją arba socialinį užribį. Kiti nenori viešintis.

J. Hall teigia, kad JAV yra apie 300 000 psichotronikos taikinių. Gali atrodyti ne tiek daug, žinant kad šalyje gyvena 325 milijonai. Jeigu tikėsime jo informacija, tai pagal tą pačią logiką Lietuvoje, 2,8 milijonų gyventojų turinčioje šalyje, turėtų būti apie 2500 psichotroninio persekiojimo aukų. Tas skaičius iš tikro yra daug didesnis, nes čia tik tie, kas persekiojami negatyviu atviru persekiojimu. Daug yra žmonių, kurie kontroliuojami slapta arba tokių, kuriems poveikis pozityvus, nes gauna pagalbą reikalingą darbe. Tokie žmonės nėra psichotronikos aukos, nors jie panašiu būdu irgi integruoti į sistemą.

Iš tų 2500 didžioji dalis tyli, nes yra „pakabinti“ su kompromatu, bijo viešintis, kitiems įteigta, kad tai psichikos sutrikimas ir jie kontroliuojami psichiatrinėje sistemoje. Nemaža dalis dėl persekiojimo Lietuvoje gali būti emigravę. Žodžiu veikla užsiimu vienas, nėra susiformavusi jokia aktyvizmu užsiimanti grupė. Artimiausia registruota organizacija yra Lenkijoje. Ten žmonės susiorganizavę geriau.

– „Gang Stalking“ nariai tvirtina, kad balsai, kurie atsiranda jų galvose yra siunčiami implantuotais čipais. Ar tikrai egzistuoja tokios technologijos?

– Dažniausiai psichotronikos taikiniai tikina, kad prieš juos naudojama V2K technologija. V2K yra „voice to skull“ santrumpa, kuri į lietuvių kalbą verčiama kaip „balsas galvoje“. Yra pasirodę gandų, kad amerikiečiai sukūrė „dievo balso“ technologiją ir su ja gali savo priešams į galvą siųsti balsus, imituojančius Dievą, dvasines būtybes, velnius ir pan. Netgi tvirtinama, kad ji buvo panaudota Irako kare operacijoje „Audra dykumoje“. Irako kareiviams Alacho balsu buvo liepta sudėti ginklus ir pasiduoti, ir šis triukas sėkmingai pavyko – apie 150 Amerikos jūrų pėstininkų nuginklavo ir į nelaisvę paėmė 15 000 Irako karių.

Tokios technologijos turi du variantus: viename naudojamos mikrobangos, o kitame ultragarsas. Mikrobangos sukelia vadinamąjį Frėjaus efektą, kurio metu elektromagnetinės bangos sukelia akustinius reiškinius. Ultragarsas, kuris yra virš žmogaus suvokimo spektro, taip pat gali perduoti audio informaciją dėl to, kad oras bangas iškraipo ir perstumia į girdimą ruožą arba sukryžiavus du ultragarso spindulius, galima susikirtimo vietoje uždėti akustinio dažnio moduliavimą. Visos šios technologijos yra užpatentuotos, kas nori patentus gali rasti internete.

Neatmetama ir čipo (-ų) versija, tačiau akivaizdu, kad tai nėra atvirai aptinkamos technologijos smegenyse. Todėl yra prikurtą visokių gandų ir legendų, kurios gali įgauti net fantastines arba absurdiškas versijas.

Apibendrindamas galiu tik tiek pasakyti, yra tik užuominos į technologijas, kuriomis indukuojami balsai, kaip tai tiksliai padaroma viešai kalbantys nežino.

– Jeigu jūsų kūne yra čipas – jį ten kažkaip turėjo patalpinti. Ar žinote kada tai ir kur atsitiko?

– Čipas dažniausiai būna tik bendras terminas, į kurį sukoncentruojamas visas poveikių spektras. Kaip tai veikia iš tikro, viešai kalbantys taikiniai – nežino. Tai nenuostabu – šios technologijos valstybinė paslaptis, kurios išdavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Integruotam žmogui, jeigu iš viso tai kada nors atskleidžiama, tai tik tuo atveju, jeigu jis verbuojamas į sistemą. Tai dažniausiai neįvyksta, nes tai neįeina į operacijų prieš psichotronikos taikinius planą. Tokie žmonės yra tik objektai. Nors gali meluoti, kad užverbuos, jeigu vykdysi įsakymus.

Visuomenėje šis žodis asocijuojasi su kokiu nors į galvą įdėtu stambių gabaritų objektu. Tačiau tokie būdavo naudojami 7 -tame dešimtmetyje, pavyzdžiui, J. Delgado „stimosiveris“ (stimuliatorius-imtuvas), kuris buvo implantuojamas į smegenis elektrodas, virš kaukolės turintis ryšio anteną ir buvo valdomas radijo ryšiu. Šiais laikais naudojamos „išmaniosios dulkės“, kurios yra mažesnio už milimetrą dydžio arba dar mažesni nanoimplantai, valdomi magnetiniu lauku.

Nanoimplantai suleidžiami į kraują švirkštu ir surenkami pridėjus magnetinį lauką norimoje kūno vietoje. Žmogus paprastai būna užmigdytas, pavyzdžiui, operacijos metu gavus narkozės arba su migdomaisiais ligoninėje. Gali užmigdyti ir nuosavame bute su miego dujomis ir miegantiems įdėti savo techniką, jeigu yra būdų patekti į miegančių žmonių patalpą. Todėl privaloma turėti iš vidaus rakinamas duris. Tai labai lengva padaryti kalėjime arba psichiatrinėje ligoninėje, nes tuos žmonės dažnai renka savo operacijoms.

Tiksliai kada ir kur tai atsitiko, jeigu technika yra būtent tokia – aš nežinau.

– Bet juk čipą turėtų rodyti ir pvz. rentgeno nuotraukos. Ar darėte jas?

– Rentgeno nuotraukos gali parodyti kaulo pažeidimus ir didelius metalinius objektus smegenyse. O „čipai“ nėra dideli ir gali būti net ne metaliniai. Kadangi nanoimplantus galima suleisti į kraują, tai nebūna ir kaulo pažeidimo žymių. Tačiau senesniais laikais yra buvę nemažai atvejų, kai čipus surasdavo. Vienas toks atvejis yra švedo R. Naeslund istorija, kuris tapo psichotronikos auka kalėjime jam implantavus čipą. Išėjęs iš kalėjimo jis išvažiavo į Graikiją, kur jam buvo padaryta smegenų operacija ir išimtas implantas. Tai įvyko apie 1975 metus.

Tačiau rentgeno nuotrauką aš dariau, nors nesu patenkintas jos kokybe. Aš ją dariau ne tam, kad surasčiau čipą, bet kad patikrinčiau vietą kaukolės kaule, kur pirštais apčiuopiu pažeidimą. Man buvo įdomu pažiūrėti ką parodys rentgenas. Toje vietoje matosi trikampio formos patamsėjimas, tačiau kadangi kitose vietose taip pat yra patamsėjimų, žmonės, kurie netikrinę kaulo neįžiūri jokios anomalijos. Pirma nuotrauka daryta nelabai tinkamu kampu, todėl sunku įvertinti kas tai yra.

Tačiau noriu pabrėžti – tai ne čipas, bet kaulo pažeidimo vieta, kurio neturėtų būti, nes man žinomų smegenų operacijų niekada nebuvo daryta. Savo dėmesio netelkiu vien į „čipo“ versiją ir nuotraukų darymą. Be jos dar yra spindulinio ginklo versija, kuriai čipai nebūtini. Tačiau čipą žmogus nešioja pats, o spindulinio ginklo antenas paskui žmogų tampyti per daug nepatogu, tad vienintelė versija lieka, kad jis iškeltas į orbitą. Tokiu atveju galima sekti žmogui bet kur planetoje kaip su GPS signalu.

– Kas Jūsų manymu rizikuoja pakliūti į „Targeted Individuals“ gretas?

– Dažnai atsiduria pažeidžiamų socialinių sluoksnių žmonės, psichiniai ligoniai, nusikaltėliai, taip pat alternatyvininkai, disidentai, vienu ar kitu būdu susipykę su sistema. Nemaža dalis yra ir atsitiktinių žmonių, kurie paprasčiausia išsirenkami, nes neturi jokio užnugario ir būna patogūs operacijų objektai. Žmogus renkamasis pagal organizaciją, vykdančia operaciją, operacijos tikslus. Jeigu naudoja elitinės su religija susijusios grupės, įvairiais tikslais renkasi religingus žmonės arba religiškai komplikuotus.

– Pasaulyje egzistuoja šimtai grupių, kurios vienija „Targeted Individuals“ narius iš įvairių šalių. Kokie šių grupių siekiai?

– Pagrindinis siekis yra įstatymu uždrausti neteisėtą psichotroninių priemonių naudojimą. Tačiau prieš tai tokios galimybės ir slaptos operacijos turi būti iškeltos į viešumą. Reikalinga politikų spaudimui visuomenės parama, todėl užsiimama švietėjiška veikla, skleidžiant visuomenėje informaciją. Galų gale, buriasi paramos grupės, kurių tikslas psichologiškai padėti persekiojimo aukoms, dalinantis savo istorijomis ir patarimais.

Oficialiai tokios grupės veikia kaip registruotos pagal įstatymą visuomenės organizacijos, kurios užsiima žmogaus teisių gynimu, lobizmu, ieško kontaktų su žiniasklaida ir pan. Yra daug nukentėjusių žmonių, kurie tokia veikla užsiima individuliai kaip internetiniai tinklaraštininkai. Spektras labai platus, nuo ezoterikų iki sąmokslo teoretikų.

– Dėkojame už pokalbį.