Veikli močiutė išpildė našlaičių anūkių svajonę apie nuosavus namus
„Mes visos trys daug nesvarstydamos sutarėme, jog šiemet visų metų dovana mums bus savi namučiai“, – „Darbui“ pasmalsavus, ką rado po eglute šv. Kalėdų rytą, šypsosi pumpėnietė Ilona Titienė ir jos globojamos anūkės Kamilė ir Viktorija Aglinskaitės.
Pagaliau išsipildė šios gausybę skaudžių likimo smūgių patyrusios šeimos svajonė turėti nuosavą pastogę, tad jokia kita dovana labiau pradžiuginusi nė nebūtų. Tiesa, mergaičių močiutė prasitaria, jog planuoja savo anūkėles nuvežti į gerą kino filmą, spektaklį ar koncertą, nes tokios bendros pramogos joms visoms trims yra labai mielos.
Netektys – viena po kitos
Nelaimių, tekusių 55 metų I. Titienės ir jos anūkių daliai, per kraštus būtų ir dešimties šeimų gyvenimui. Daugelis mūsų krašto žmonių turbūt prisimena prieš aštuonerius metus atsitikusią baisią nelaimę, kai gelbėdamas savo brolį tragiškai žuvo vaškietis Aurelijus Aglinskas. Jo brolis prisilietė prie audros nutrauktų elektros laidų, Aurelijus pripuolęs jį atitraukė, bet pats krito nutrenktas elektros srovės. Šis didvyriškai pasielgęs vyriškis buvo Kamilės ir Viktorijos tėtis, I. Titienės žentas. Šalies prezidentė po mirties jį apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Tą pačią dieną, kai įvyko minėta tragedija, vos prieš kelias valandas iki savo žūties A. Aglinskas iš ligoninės Gimdymo skyriaus buvo parsivežęs žmoną Vitaliją su naujagime dukrele – trečiąja savo atžalėle. Deja, ir jai tebuvo lemta gyventi vos keletą savaičių – netrukus mažylę pakirto klastingasis sepsis ir ji paskui savo tėtį išėjo amžinybėn.
Prieš septynerius metus: Kamilė ir Viktorija su šviesaus atminimo savo mama, iš šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų gavusia žuvusiam vyrui ir mergaičių tėčiui skirtą garbingą apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.
Kiek atsigavusi po šių netekčių, su dviem dukromis našle likusi Vitalija bandė kurti gyvenimą su netoliese gyvenančiu vyriškiu, bet nei meilės, nei laimės su juo nepatyrė. Jis buvo abejingas ne tik Vitalijos dukroms, bet ir pačiai moteriai, ypač kai ją užklupo sunki liga – krūties vėžys. Gyvenimo sugniuždyta Vitalija niekada niekam nesiskundė, nesiguodė, o ir į gydytojus kreipėsi per vėlai. Sulaukusi vos 38-erių ji atgulė amžinojo poilsio – šalia savo vyro ir jauniausios dukrelės.
Žinia apie dukros bėdas, jos netektis I. Titienei buvo itin skaudūs smūgiai. Būtent onkologinės ligos gerokai anksčiau nusinešė ir jos vyro bei mamos gyvybes. Iškankintos sielvarto moters sveikata nebeatlaikė. I.Titienė iki tol šešerius metus gyveno su persodintu inkstu, tačiau didžiulė nervinė įtampa padarė savo ir organizmas inkstą atmetė. Medikai moterį išplėšė iš mirties nagų, bet dabar tris kartus per savaitę jai tenka važiuoti į Pasvalį atlikti dializės procedūrų.
Kadangi gyvena be inkstų, Ilonai tenka skaičiuoti kiekvieną vandens gurkšnį, nes skysčių perteklius jai gali būti pražūtingas.
„Kai manęs kas nors primygtinai klausia, kokia didžiausia mano asmeninė svajonė, juokais atsakau: prisipilti pilną stiklinę vandens ir išgerti iki dugno. Deja, tokios prabangos šiandien negaliu sau leisti“, – atsidūsta moteris.
reklama
Pumpėnietė su viltimi laukia dar vienos inksto persodinimo operacijos ir visomis jėgomis kabinasi į gyvenimą: našlaitėmis likusioms anūkėms ji dabar vienintelė atrama, todėl pasiduoti nevalia.
Po mamos mirties Kamilė ir Viktorija iš Vaškų persikėlė į Pumpėnus pas rūpestingąją savo močiutę. Tiesa, ne iš karto, nes iki mokslo metų pabaigos dar buvo likusios trys savaitės. I. Titienė graudinasi, jog visada bus be galo dėkinga Kamilės klasės draugės tėveliams Magelinskams, kurie priglaudė abi mergaites, kad jos saugiai ir ramiai galėtų baigti mokslus Vaškų gimnazijoje.
„Su šiais nuostabiais žmonėmis mes nuoširdžiai draugaujame iki šiol. Užsukame paviešėti atvykę į Vaškus aplankyti savo artimųjų kapų, o buvusios bendraklasės vienos pas kitas atvažiuoja į svečius“, – sako mūsų pašnekovė.
Žmonių gerumas – beribis
Su grauduliu persunktu dėkingumu I. Titienė pasakoja, kiek daug nuoširdžių žmonių gyvenime yra sutikusi: „Tikiuosi, kad Dievas leis man pačiai užauginti ir į mokslus išleisti anūkes. Bet savo lemties nė vienas nežinome, todėl iš anksto noriu bet kokia kaina mergaites apsaugoti nuo valdiškų namų. Didžiausias mano troškimas buvo, kad jos turėtų savo pastogę, ir jis, padedant geriems žmonėms, išsipildė. Kai tik išgirdau apie Pumpėnuose parduodamą pusę gyvenamojo namo, ėmiau sukti galvą, kaip jį įsigyti. Nors namo savininkas iš pradžių buvo užsiprašęs gerokai didesnės sumos, kai jam papasakojau savo gyvenimo istoriją, parduodamo būsto kainą gerokai nuleido – iki 7 tūkst. eurų.
reklama
Ieškant lėšų, pečius surėmė daugybė geradarių. Svarią paramą suteikė televizijos laida „Bėdų turgus“, visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“, aukojo Pumpėnų miestelio, gimnazijos bendruomenių nariai, ne tik aplinkiniai, bet ir toliau gyvenantys ūkininkai. Paramos sulaukėm iš Gineikių kaime ūkininkaujančios Garlauskų šeimos, iš nežinomu likti panorusio ūkininko, gyvenančio kaimyninio Panevėžio rajono Paįstrio kaime.
Asmenines aukas rinko rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus, Pumpėnų seniūnijos darbuotojai. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Pasvalio padalinio vadovė Gražina Sakalauskienė, šios organizacijos narė, Pumpėnų bendruomenės pirmininkė Vilma Matuzevičienė nuolat domisi, kaip mes gyvename, vis paklausia, kuo dar galėtų pagelbėti.“
Nuo rudens I. Titienė su anūkėmis jau šeimininkauja įsigytoje troboje. Nuosavybės dokumentus sutvarkė dar pavasarį. Vasarą skubėjo suremontuoti bent porą kambarių, todėl kurį laiką gyveno klėtyje. Medinė troba, kurios pusė dabar priklauso Kamilei ir Viktorijai, labai sena, daug metų stovėjo nemačiusi remonto, tad darbelio čia yra labai daug.
Dar ir dabar kone kasdien ateina paplušėti organizacijos „Gelbėkit vaikus“ deleguotas darbininkas Mantas Kalvaitis, savanoriaujantis pumpėnietis Algis Noreika. Daug nuveikė pumpėnietis Virginijus Šibas: padirbėti jį atsiuntė seniūnija, bet ir pačiam vyrukui remonto darbai – prie širdies, tad atliko juos kruopščiai bei kokybiškai. Pumpėnų miestelyje neseniai buvo pakloti nauji vandentiekio, kanalizacijos tinklai. Jie pasiekė ir mūsų pašnekovių įsigytą trobą, tad čia dabar yra ir centralizuotai tiekiamas vanduo, ir šiuolaikiškai įrengtas tualetas.
Iš vidaus baigiamai renovuoti trobai verkiant reikia naujo stogo, nes senasis jau kiauras, tad baisu, kad drėgmė nesugadintų to, kas taip gražiai padaryta. Medienos šeima nusipirko iš savo santaupų, tačiau stogo dangos įsigyti nebeišgali. I. Titienė nedrąsiai užsimena širdyje turinti viltį, jog galbūt koks nors geros valios žmogus pagelbės, kad namas turėtų ir naują kepurę.
Naujųjų trobos šeimininkių pavasarį daugybė darbų laukia kieme. I. Titienė pro langą parodo gėlių darželiui numatytą vietą. Ten jau pūpso kauburėliai, po kuriais žiemoja rudenį pasodinti tulpių svogūnėliai. Pumpėnietė suka galvą, kaip nusausinti prie ūkinių pastatų telkšančią didžiulę balą. Moteris sako, jog pagelbėti žadėjo seniūnija. Gali būti, jog prireiks taisyti drenažą.
Vos įsigijusios trobą, I. Titienė su savo anūkėmis nusipirko žąsiukų, viščiukų. Mergaitės tikina nė kiek nebijančios kaimiškų darbų, džiaugiasi, kad prie namų yra vietos daržui. Vasarą kartu su močiute jos keliauja uogauti, grybauti, po to ruošia miške surinktų ir darže užaugintų gėrybių atsargas žiemai.
Sesės veiklios ir talentingos
Nors ir I. Titienė, ir jos anūkės išgyveno daugybę sunkių akimirkų, optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo šioje šeimoje galėtų pasisemti bet kuris čia užsukęs svečias.
„Juk niekas nepasikeis, jei vien tik sėdėsi, raudosi ir rausi sau plaukus. Gyvenimas tęsiasi, – filosofiškai sako I. Titienė. – Reikia džiaugtis tuo, ką turim šiandien, ir mąstyti, ką pačios galim nuveikti, kad turėtume kuo džiaugtis rytoj. Kai man tampa labai liūdna ir nepakeliamai sunku, ieškoti ramybės einu į bažnyčią. Ten kiekvieną žmogų atvira širdimi pasitinka kunigas Domingo, visiems randantis gerą, šiltą žodį.“
Pumpėnų bažnyčioje dažnos viešnios ir Ilonos anūkės, ypač Viktorija. Ji gieda bažnyčios chore, dalyvauja Pumpėnų vienuolyne įkurtos jaunimo grupės veikloje. Prieš šv. Kalėdas padėjo ruošti vaišes skurstančių šeimų vaikams. Viktorijai buvo patikėta vesti kalėdinį renginį Pumpėnų kultūros namuose, o žiūrovai jos talentą įvertino žavėdamiesi.
„Aš mėgstu visur dalyvauti, man viskas įdomu. Buvom ką tik persikėlę iš Vaškų į Pumpėnus, o aš tuoj pat įsisiūliau vesti Joninių šventę. Nė pati nežinau, kaip atsitiko, bet vos pradėjus lankyti Pumpėnų gimnaziją mane išrinko mokinių tarybos pirmininke, po to – ir rajono mokinių parlamento pirmininko pavaduotoja. Neatsisakau vežti, matyt, todėl ir krauna“, – juokiasi Pumpėnų gimnazijos antrokė (dešimtokė) Viktorija Aglinskaitė.
Be muzikos, Viktorija turi ir kitą aistrą – fotografiją. Fotografuoja gamtą, žmones, dažnai pabūti „modeliu“ prikalbina savo sesę Kamilę. Kai jų šeimoje lankėsi žinomas šalies fotografas, vienas žurnalo „Happy 365“ įkūrėjų Algis Kriščiūnas ir išgirdo apie Viktorijos pomėgį, merginai padovanojo fotoaparatą. Meniškos prigimties Viktorija šiemet pati sukūrė Kalėdų prakartėlę.
„Mūsų troboje gyvena du išdykėliai katinėliai, todėl įprastos eglutės pastatyti negalėjome: ant jos kabantys žaislai per daug gundytų tuos išdykėlius. Eglės šaką pritvirtinom virš stalo, o po ja įkurdinau prakartėlę“, – šypsosi Viktorija.
Jos sesė Kamilė, Pumpėnų gimnazijos septintokė, labiau linkusi į tiksliuosius mokslus, o laisvalaikį dažnai leidžia sportuodama, Pasvalio sporto mokykloje lanko bokso treniruotes, neseniai tapo Lietuvos jaunučių moksleivių pirmenybių čempione.
„Kartą atvažiavome su sese į baseiną. Pro stiklinę sieną pamačiusi bokso salę, pati sau pasakiau: ir aš noriu boksuotis. Šis noras neatšalo, nei kol grįžom namo, nei vėliau. Todėl susiradau bokso trenerį ir paklausiau, ar į šią sporto šaką priima merginas. Išgirdusi teigiamą atsakymą, labai apsidžiaugiau. Pasitreniravusi porą mėnesių, pelniau pirmąjį savo medalį. Treneris moka paskatinti mūsų entuziazmą, užsidegimą, norą siekti tikslo. Jis griežtokas, bet labai nuoširdus ir supratingas“, – gerų žodžių treneriui Stasiui Balčiauskui negaili Kamilė.
Kurį laiką bokso treniruotes lankė ir Viktorija. Bet paaiškėjo, jog visiems šios nenustygstančios merginos pomėgiams neužtektų užklasinei veiklai skirtų mokinio krepšelio lėšų, tad teko rinktis, ir Viktorija pasirinko dainavimo būrelį. Anksčiau kelerius metus savo gebėjimus ji tobulino muzikos mokyklos vokalo klasėje. Deja, dėl finansinių galimybių teko šių pamokų atsisakyti.
Kai tik jaučiasi stipriau, įvairių veiklų sau randa ir I. Titienė. Ji mielai vaidina Pumpėnų kultūros namų saviveiklininkų kuriamuose spektakliuose. Lankė bendruomenės surengtus vaistažolių auginimo kursus ir turi jų baigimo sertifikatą.
I. Titienė su anūkėmis Kamile ir Viktorija. Aidos Dulkienės nuotr.
Ir užuovėja, ir atrama
Viktorija ir Kamilė savo mylimą močiutę juokaudamos vadina išmaniąja močiute, nes ji turi susikūrusi savo paskyrą „Facebook“ tinkle, naudojasi „Skype“, išmaniuoju telefonu, puikiai vairuoja automobilį.
„Mums geroji močiutė dabar yra visas gyvenimas. Labai svarbus žmogus ji mums buvo nuo mažų dienų. Galima sakyti, jog ji mane ir kalbėti išmokė, nes mama yra sakiusi, kad iki dvejų metų aš dar nebuvau pasakiusi nė žodžio. Užtat dabar plepu be perstojo, ir kai kas nors man ima dėl to priekaištauti, atkertu, jog reikia atsigriebti už tuos pratylėtus metus“, – šmaikštauja Viktorija.
Pritapti Pumpėnų miestelio bendruomenėje ir naujoje gimnazijoje merginoms buvo lengva ir todėl, kad jos į šį miestelį pas savo močiutę atvažiuodavo nuo mažų dienų, čia visada turėjo daug draugų. I. Titienė sako, jog jeigu ji yra toji užuovėja, kur anūkės gali jaustis jaukiai ir saugiai, jai pačiai šios mergaitės irgi yra patikima atrama.
„Ko nepajėgiu aš, nuveikia jaunos jų rankelės. Vakare susėdusios išgerti arbatos, mes visada aptariame prabėgusią dieną, rytdienos planus. Kartu planuojame ir didesnius pirkinius. Jei iš vieno mėnesio pinigėlių nutariam pirkti batus kuriai nors mergaitei, tai jos būtinai pareikalauja, kad kito mėnesio svarbiausias pirkinys būtų batai man“, – su šilta šypsena į savo anūkes žvelgia I. Titienė.
Ir šneka vėl pasisuka apie žmonių gerumą. Anot pumpėnietės, tas geraširdiškumas nepaliauja stebinti.
„Prieš šv. Kalėdas sulaukėme netikėtos dovanos. Pumpėnuose baldų gamybos verslą turinti Algio Pažemecko šeima mums padovanojo naują stilingą komodą. O kai neseniai važiuodamos iš Panevėžio sustojome pavalgyti kavinėje „Pas Katiną“ ir papietavusios norėjome susimokėti, išgirdome, kad ne tik už mus, bet ir už visus tuo metu kavinėje pietavusius žmones sumokėjo nežinomas dosnuolis. Be gerų žmonių pasaulis būtų daug niūresnis“, – sako I. Titienė, pati kurianti gerumo stebuklą.