Pasirodo, kad mums reikalingos mūsų klaidos, kurios priartintų mus prie didžiosios gyvenimo meilės. Mums reikia sudužti, kad suprastume, kaip smarkiai norime „susiklijuoti“ iš naujo.

Ir dažniausiai ši didžioji klaida būna santykiai, kurių mes ir neturėjome pradėti arba nuo kurių turėjome pasitraukti gerokai anksčiau. Bet mes to nepadarėme. Ir ne todėl, kad ta meilė buvo mūsų lemtis. O todėl, kad, be jos, mes niekada nebūtume supratę, kas yra tikroji meilė.

Mes visada turime pasirinkimą: tęsti ar nutraukti santykius. O santykiai – tai nuolatinė charakterių ir idealų kova. Kad ir kaip mes tikėtumės, jog šį kartą viskas bus kitaip, taip nebūna.

Todėl kad nelemta?

Mūsų didžiosios klaidos paprastai baigiasi labai karčiai, labai skaudžiai, nepaprastai sunkiai. Jų tikslas – sudaužyti mus į šukes ir mesti iššūkį mūsų supratimui apie meilę.

Mes turime atsakyti sau į klausimus, kas vyko ne taip ir ką mums iš tikrųjų reiškia meilė. Tai pavyks padaryti ne per vieną naktį, kol mes nesuvoksime tiesos ir nesiliausime nuo jos slėptis.

Tai bus tokia būsena, kai mes žinosime, kad galime padovanoti kitam savo meilę, bet taip pat galime išeiti pakelta galva ir įsitikinę, jog sugebėsime surasti vertingesnį partnerį.

Viso gyvenimo meilė laukia mūsų. Kai ją sutiksime, jau nebeklausime savęs, kodėl mums anksčiau teko patirti tiek daug skaudžių meilės kančių.

Ši meilė ateis, kai mes pagaliau patikėsime, kad esame verti to, ko norime. Viskas bus kitaip, nes po išgyvento skausmingo išsiskyrimo mes kitaip vertinsime meilę.

Mes ieškosime taikos ir ramybės, o ne aistros ir ugnies. Mes nebekritikuosime žmogaus išvaizdos, o kreipsime dėmesį į tą energiją, kurią jis įneša į mūsų gyvenimą.

Pamažu pradėsime suprasti, kad visai nesvarbu, kas yra tas žmogus. Kur kas svarbiau yra tai, kokį žmogų jis mumyse pažadina. Meilė turi daryti mus geresnius. Ji turi mus įkvėpti.

Ir tada suprasime, kad didžiausia klaida tapo mums kelrode žvaigžde į didžiąją gyvenimo meilę

Šaltinis: econet.