Leiskite papasakoti jums vieną istoriją. Pažadu, padarysiu tai labai glaustai. Ir galiu garantuoti, kad po maniškės seks tūkstantį penkis su puse kartų įdomesnė.

Kėdainių miesto gatvėmis blaškytis kaip paprastas praeivis nebegaliu. Tiesiog nebepavyksta. Visuomet ieškau spalvų pastatų fasaduose, iš kepyklėlių sklindančių kvapų, riečiančių nosį. Ir nuolat stebiu veidus, su kuriais paskubomis prasilenkiu. Na ir sykį, vasarą praėjusią, senamiestyje kulniuojančią pastebėjau vieną merginą. Labai labai gražią. Ir… labai nedidelio ūgio. Paradoksalu – tokia mažulytė, kad negali likti nepastebėta gatvėje.

Prasilenkiu vėl ir vėl – ir šitaip visą vasarą. Kiekvienąkart ji apsupta draugų, o pačią visuomet puošia už deimantus gražesnis papuošalas – šypsena.

Sau pasakiau, kad kitą kartą sutikusi pakalbinsiu.

Kodėl? Smalsu tiesiog paklausti: „Ei, nedidelis žmoguti, kiek gi laimės telpa tavyje?“.

Taip nejučiomis atslinko ruduo, kurį pakeitė visiškai nežiemiška, velniškai purvina žiema. Merginos nebesutinku. Vardo nežinau, pavardės – tuo labiau. Aklavietė… Ar kas žinote, kur gi ji prapuolė?

Na ir ką jūs manote – gruodį ji pati mane susiranda – pakviečia tapti draugėmis socialiniame tinklalapyje. Savo akimis patikėti negaliu: puikiausias įrodymas, kad mintys materializuojasi!…

Parašau. Pasipasakoja kėdainietė Austė STANKEVIČIŪTĖ (20) Vilniaus universitete studijuojanti italų filologiją. „Pirmakursė. Va kodėl po vasaros jos nebesutinku mieste, – randu atsakymą į mane kamavusį klausimą. – Sostinėje studijuoja. Puikumėlis. Bus proga aplankyti savo mylimą miestą.“

Paprašau duoti man interviu. Nežinau, kaip sureaguos: ar turėdama tokį smalsius žvilgsnius traukiantį išskirtinumą ji noriai sutiks apie savo išgyvenimus pasakoti?

Žinokite, ilgai nesispyriojusi ji sutinka!… Ir mudvi jau po kelių dienų jaukiai įsikurusios sėdime vienoje šiltoje kavinukėje sostinėje, Vokiečių gatvėje. Nenuostabu – sukritus į fotelius šitaip „pakrikštytoje“ gatvėje, pašnekesys užsimezga ne apie ką kita, o būtent apie užsienio kalbas.

„Viva l’Italia!“

– Auste, studijuoji italų kalbą. Kodėl nesirinkai, tarkime, labiau „labiau ant bangos“ esančios kalbos – vokiečių ar anglų? Galų gale – perspektyviosios kinų?

– Aš jau vienuoliktoje klasėje žinojau, kad noriu studijuoti kalbas ir nieko daugiau. Užsigimusi humanitarė (šypteli). Matematika, tikslieji mokslai man nepatiko ir su šiais niekada nedraugavau. Regis, užvėriau jiems duris visiškai ir žinojau, kad man šių dalykų nereikės.

Būdama septyniolikos su krikšto tėvais ir pusbroliu dviems savaitėms iškeliavome pas gimines į Italiją. Italų kalbą ir viską, kas susiję su šia šalimi – kultūrą, meną, nuolat besišypsančius, paslaugius, mandagius žmones – įsimylėjau kelionės metu. Italiją pažinau iš labai įdomios perspektyvos – stebėjau, kaip gyvena vietiniai, keliavom po vietas, kavines, turgelius, į kuriuos turistai koją įkelia retai.

Man patiko stebėti, kaip gyvena vietiniai. Ką perka. Kaip jie bendrauja. Patiko tai, kaip jų lūpomis skamba italų kalba. Ji išsyk pasirodė labai aistringa. Kiekvienas žodis tarsi ištariamas su jausmu.

Vasarą baigiau Kėdainių „Atžalyno“ gimnaziją. Atėjo laikas pildyti stojimo dokumentus. Pirmu numeriu vis tik įrašiau norvegų kalbą – pasidaviau tam faktoriui, jog daug kas ją studijuoti norėjo. Antru numeriu rašiau italų filologiją. Į ją ir įstojau. Nepaisant to, kad „italistai“ statistiškai uždirba mažiau nei skandinavų kalbų žinovai, apsidžiaugiau – mokysiuos tai, apie ką svajojau (šypteli). Viskas taip paprastai sugriuvo į savo vietas.

– Galima sakyti, kad viena kelionė į šią Viduržemio jūros regiono šalį nulėmė studijų objekto pasirinkimą? Ir, ko gero, dar anksti teigti – bet veikiausiai nulems, viena ar kita linkme pakreips tavo pačios gyvenimą?

– Ko gero (šypteli). Tiesa, aš ir prieš kelionę domėjausi italų kalba. Vaikystėje, na, kokioje antroje klasėje, abu su pusbroliu užsibrėžėme tikslą išmokti po vieną egzotiškesnę užsienio kalbą. Aš nusipirkau italų kalbos žodynėlį, jis – prancūzų. Šiandien studijuoju italų, o jis gyvena ir studijuoja meilės sostinėje Paryžiuje (šypteli).

Grįžus iš kelionės po Italiją pirmoji mintis buvo toji, kad noriu ten sugrįžti. Dar, dar ir dar kartą. Labiausiai mane traukia Pietinė šalies dalis – Neapolis, Sicilija. Tai – tarsi atskira respublika, turinti savitą tarmę ir šarmą.

Gražesnė – meilės ar… gimtoji?

– Ką po keturių mėnesių studijų itališkai jau gali pasakyti pirmakursiai studentai?

– Suprantame filmų, dainų esmę. Tai – pagrindinis būdas mokytis kalbų. Kai sukiojuosi bendrabutyje, gaminu valgyti – pasijungiu itališką „X faktorių“ (šypteli).

Gebame susikalbėti įvairiose gyvenimiškose situacijose, užsisakyti pietus kavinėje, papasakoti apie save, savo šeimą. Rašome ilgus rašinius. Galime paaiškinti, kaip nueiti iki vienos ar kitos vietos. Susipažinome su italų kultūra – jie net skirtingą kavą skirtingu paros metu geria. Kai pažvelgiu atgal – ohoho, kaip toli mes per keturis mėnesius pažengėme!…

– Auste, paatvirauk – kuri kalba gražesnė: lietuvių ar italų – muzikos, operos, meilės kalba?

– (nė nemirkteli) Lietuvių, be abejo! Juk tai – mano gimtoji kalba. Turime dėstytoją, italą Diego. Jis – labai mielas, dėsto sudėtingą dalyką – fonetiką. Pradžioje – itališkai, o kuomet jis mūsų akyse pamato, kad nieko nebesuprantam, prabyla lietuviškai, mat pats puikiai išmano lietuvių. Ir dar keletą kalbų. Ir jis mums nuolat kartoja, kokia lietuvių kalba sudėtinga išmokti, bet kokia ji graži, kokia didelė jos vertė. Tada tu dar kartą įsimyli savo šalį, savo kalbą. Dar kartą supranti, kaip gera būti lietuve ir kalbėti sava kalba.

– O „Aš tave myliu“ kaip skamba gražiau – lietuviškai ar itališkai – „Ti amo“?

– (juokiasi) Man regis, šita frazė visomis kalbomis skamba vienodai gražiai.

Augantis italakalbių poreikis

– Vilnius – miestas kosmopolitiškas. Ar eidama gatve karpai ausimis, klausydamasi, galbūt kokie praeiviai šneka kalba, kurią tu studijuoji?

– Nori nenori ausys lankstosi (juokiasi). Vilniuje – nemažai studentų iš Italijos, turistų atvyksta nemažai, tad tenka nugirsti. Eina italas gatve, suskamba telefonas, atsiliepia: „Ciao“. Nė nepajaučiu, kaip išsišiepiu. Va ir neseniai bibliotekoje būrys studentų italų prie stalo sėdėjo, skundėsi, kaip sunku mokytis Lietuvoje. Vaje, galvoju, kad aš taip vieną dieną kalbėčiau – kad ir su akcentu (šypteli). Prieš pirmąjį bendrą mūsų grupės vakarėlį rudenį autobuso sustojime su bičiulėmis sutikome italus, pakalbinome. Didžiai nustebę buvo, kad Lietuvoje kažkas jų gimtąją kalbą studijuoja.

– Vilniaus universitetas italų filologijos studentų grupę formuoja trečius metus iš eilės. Vadinasi, šios kalbos poreikis auga. Tavo grupėje – aštuoniolika studentų. Kokie kitų motyvai rinktis studijuoti šią kalbą?

– Labai įvairūs! Daugelis įsimylėjo Italiją per keliones, filmus ar muziką. Manau, kad visos mes pabuvojusios Italijoje. Kai kurių tėvai į Italiją darbo reikalais emigravę.

Aukštaūgių giminėje – viena tokia „mažylė“

– Auste, tavo ūgis, ko gero, nesiekia pusantro metro?

– Taip, esu nedidelė. Paskutinį kartą, kuomet mane matavo, skalė rodė 141 centimetrą. Tačiau aš į tai žiūriu kitaip, nei kad žmonės galvoja, kad žiūriu. Jie neretai būgštauja, kad manęs paklausę, koks mano ūgis, mane įžeistų. Dažniausiai tuo labai domisi vaikai, einantys gatve su tėvais. Ir tai – visiškai normalu, kadangi vaikai yra labai smalsūs. Jie sako: „Mama, žiūrėk, kokia maža mergina!“.

Šitoje situacijoje mane kai kas liūdina, tačiau tai – ne vaikų susidomėjimas. Toli gražu. Mane liūdina tai, kad mama tuoj timpteli vaiką už rankovės sakydama: „Baik, nežiūrėk!“. Mano siela būtų ramesnė, jeigu sugrįžę namo tėvai vaikui paaiškintų, kad gali būti kitaip atrodančių žmonių. Kitokių žmonių. Ir kad tai visiškai normalu. Didžiausia neteisybė toji, jog tėvai, vaiką sudrausminę, vėliau nepraplečia jo pasaulėžiūros.

Tiesa, kartais, kai vaikai klausia, kodėl tokia nedidukė užaugau, sakau, kad mažai košės valgiau vaikystėje – kad jie kuo daugiau valgytų (šypteli).

– Giminėje dar turi tokio nedidelio ūgio žmonių?

– Kas įdomiausia – mano visa giminė yra aukštaūgė (juokiasi). Brolis – kone metras devyniasdešimt, tėtis – irgi panašiai. Tiesą pasakius, tiksliai ir nežinau, nes nesigilinu, kokio ūgio yra žmonės. Bet maniškiai taip – jie yra pakankamai aukšti.

Prancūzijoje studijuojantis mano pusbrolis – daugiau nei dviejų metrų ūgio. O mudu juk – vienmečiai. Ir kai atsistojam bendrai nuotraukai, dažniausiai nusikerpu aš arba jo galva. Tada būna labai juokinga (juokiasi).

– Regis, mėgsti save patraukti per dantį.

– O taip! Juk patys geriausi pokštai tie, kuriais tu sugebi pasijuoki iš savęs. Tarkime, turiu aukštų draugų, kurie kartas nuo karto susipyksta su durų staktomis – praeidami į jas barkšteli galvą. Aš ir sakau: „Man tai negresia, todėl esu protingesnė už jus!“. Arba, būna, nepasiekiu puodelio lentynoje. Arčiausiai esančiam sakau: „Ei, tarne, ateik ir paduok puodelį“. Tai išgirdę jie pradeda juoktis.

Kaip ir galėčiau dūsauti, guostis, verkšlenti ir savo nedidelį ūgį laikyti minusu, bet aš jį paverčiu absoliučiu privalumu.

Kartais aukštai parduotuvėje esančių daiktų negaliu pasiekti. Bet juk ir aukštesni žmonės nepasiekia viršutinėse lentynose esančių gėrybių! Gerai, jeigu aukštai sukrauti ir būna saldumynai. Nepasiekiu – na ir nereikia. Gražus gyvenimas ir be tos saldainių dėželės. Nueinu tolyn (juokiasi).

Pilna energijos ir draugų apsuptyje

– Bandei kada nors klausti, kaltinti likimą, pykti ant viso pasaulio, kad neužaugai… krepšininke?

– Na, gimiau standartinio kūdikio ūgio ir svorio. Bet rankos ir kojos iškart buvo trumpesnės. Tai – genetika, kuri padarė įtakos tik mano ūgiui. Ir daugiau niekam (šypteli). O ar ūgis ką nors lemia? Ne. Vienareikšmiškai.

Visada buvau mažesnė už bendraamžius, kūno kultūros pamokose stovėdavau eilės uodegoje. Bet aš dėl to niekada nesijaudinau ir nesigraužiau. Galbūt todėl, kad turiu fantastišką šeimą. Tėvus, kurie man visada leido viską. Nesakė: „Gal tu to nedaryt, gal ten neik“. Jie niekada manęs nevaržė ir į rėmus nestatė. Augino tokią, kokia išties esu, ir leido mano asmenybei skleistis. Gal todėl užaugau tokia pozityvi.

Kita vertus, visuomet turėjau daug draugų. Kieme buvau greičiausia, kaimynų vaikus organizuodavau kiemo žaidimams. Užaugau Babėnuose, ten vis dar gyvena mano tėvai, visai netoli – Mikalojaus Daukšos ąžuolas, žaidimų aikštelė. Ten erdvės daug. Slėpynes nuo ryto iki vakaro žaisdavom. Būdavo taip smagu, kad pamiršdavau namo pietų parlėkti.

– O ar nemalonių išgyvenimų būta? Vis tik esame lietuviai, mėgstantys pavarstyti žvilgsniais atrodančius bent kiek kitaip…

– Gal.. vienas kitas. Paauglystėje. Bet tokius, ir tik – momentinius išgyvenimus – ant rankų pirštų suskaičiuočiau. Dar įdomu tai, kad tokių išgyvenimų būta tik Kėdainiuose. Vilniuje ar užsienyje niekas nė nepastebi manęs. Tiesa, buvo momentas, kai žvilgsniai šiek tiek erzino. Visai kaip įžymybes, į kurias gatvėje visi atsisuka… tik aš tai patyriau iš šiek tiek kitos pusės (šypteli). Nuostabos žvilgsnių niekada nebuvo iš klasiokių, iš draugų. Iš žmonių, kurie skyrė laiko mane pažinti. Galbūt iš pradžių žmonės pagalvoja, kad esu nelaiminga, būtent, kaip tu, Justina, ir formuluoji savo klausime – pikta ant viso pasaulio asmenybė, negatyvi. Bet susipažinę pamato, kad viskas – priešingai.

Jeigu gatvėje šiandien kas nors atsisuka ir ką nors ir lepteli, dažniausiai tai būna vyresnio amžiaus žmonės. Tie, kurie gyveno sovietiniais laikais, kuomet, tarkime, neįgalūs žmonės buvo slepiami, buvo tarsi gėda. Jiems buvo sukurti internatai. Bet ne žmonės kalti dėl tokio savo požiūrio, o pati sistema. Būdavo, sako vyresnieji: „O Dieve, kokia ji žema!“. O aš tik atsisuku, nusišypsau tam žmogui ir nueinu savais keliais. Mano išvaizda nedaro įtakos mano emocinei būklei. Galbūt dėl to aš pati kiekvieną žmogų suvokiu kaip asmenybę.

Kūnai – tik riešuto kevalai, kuriuose gyvena mūsų sielos. O tam kevalui nukritus, žmogų pamatai tokį, koks jis iš tiesų yra.

Tiesą pasakius, aš savęs visai nelaikau kokia nors kitokia. Niekada ir nelaikiau (šypteli).

Kita vertus, mano sūnėnai, mano brolio sūnūs, kurių vienam – treji, kitam – mėnuo – į mane nežiūri kaip į visiškai suaugusį žmogų. Ir tai mūsų santykiams daro labai daug teigiamos įtakos. Vyresnėlis mane laiko savo drauge. Mūsų ryšys – stebuklingas. Kuomet tapau teta, kuomet brolis man padovanojo du nuostabius sūnėnus vieną po kito, aš pajutau ypatingą jausmą. Aš juos myliu taip, kad, atrodo, labiau jų mylėti nebeįmanoma. Atrodo, viską, viską galėtum atiduoti jiems. Viską.

Mylimiausi žmonės – gimtajame mieste

– Auste, koks yra tavo gimtasis miestas – Kėdainiai?

– Tai – jaukus miestas, kuriame gyvena mano mylimiausi žmonės. Ten yra ir visada išliks mano namai. Ten gyvena mano tėvai, seneliai, brolis su šeima. Ten prasidėjo mano meilė – pažintis su Povilu. Su juo iš studijų skirtinguose miestuose grįžę dažniausiai Kėdainiuose ir susitinkame.

– Taigi šeima – pagrindinis ramstis?

– Taip. Be to, turiu dvi geras drauges. Mes – lyg trys sesutės jau daugiau nei trylika metų. Tik mamų ir tėčių skirtingų (juokiasi). Tai – praėjusių metų „X faktoriaus“ dalyvė Paulina Paulauskaitė ir talentinga chemijos mokslų studentė Klaudija Krasauskaitė. Kartu užaugome. Palaikome, padrąsiname viena kitą.

Vieni labiau į vienodumą telpa, kiti – mažiau

– Ar 141 centimetro ūgis sukelia kokių nors nepatogumų? Galbūt sudėtinga pasiekti puodelius spintelėje, elektros jungiklį?

– Nepasakyčiau. Aš prie visko įpratusi. Tiek namuose pas tėvus, tiek bendrabutyje. Kitaip, regis, būti nė negali, aš juk matau gyvenimą iš savo pozicijos. Jungiklius pasiekiu nesunkiai, jie tikrai neaukštai įrengti. Jeigu kas aukščiau – nėra problemos striktelti (juokiasi).

– Svarbu ne ūgis, o smūgis, kaip sakome? Nedideliame ūgyje – vieni privalumai?

– Be abejo. Man pakanka proto suvokti, kad išvaizda tėra išvaizda. Šiuo atveju aš – pastebimesnė ir ryškesnė negu dauguma kitų, įprastai atrodančių eilinių žmonių. Nors… eilinių žmonių nėra. Visi savai labai ypatingi. Tiesiog vieni labiau telpa į tą vienodumą, o kiti – mažiau.

– Tai kiek gi laimės sutelpa tokio nedidelio ūgio… italų filologijos studentėje?

– Geras klausimas (šypteli). Aš galiu pasakyti tiek, kad esu laimingas žmogus. Galbūt gamta tiek, kiek ūgio pagailėjo, laimės man prikrovė (juokiasi). Dėl to, kokia esu, turiu savitą požiūrį į tam tikrus dalykus. Man vienodai, kokios spalvos žmogaus plaukai ar kaip jis apsirengęs. Man iškart įdomu į jį įsigilinti – ką jis veikia, ką jis yra matęs, kaip jis gyvena, kaip klostosi jo gyvenimas.

– Ar nustebai, kuomet pakviečiau tave pokalbiui?

– Išliksiu nuoširdi, Justina – šiek tiek nustebau. Pagalvojau: „Oi, ką aš padariau?“. Juk yra įdomių, šaunių, daug pasiekusių žmonių. Aš tiesiog ramiai gyvenu savo gyvenimą ir tiek… Tačiau stengiuosi jame viskam sakyti „Taip“, nes kuomet sakai ne, tu kažkam automatiškai užveri duris. Sakyti „Taip“ visiems iššūkiams galbūt irgi nėra labai gerai, bet tai bet kuriuo atveju duoda vienokią ar kitokią pamoką.

www.alfa.lt