Savaitgalį spaudžiant šaltukui nusprendėte praleisti kine? Remiantis žiūrovų komentarais, sudarėme kelias pagrindines priežastis, kodėl pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“ geriau (ne)žiūrėti:

1. Filmas ne apie legendas, o apie žmones, tai pokario meilės drama.

Jeigu tikitės, kad filmas bus apie partizanų buitį, lėto, palengva plaukiančio siužeto, su viena aiškia linija nuo pradžios iki pabaigos, vienu pagrindiniu herojumi – įspėjame, bus žymiai daugiau, giliau. Filme nėra 100 proc. atkuriamos istorinės smulkmenos, o tautos pasipriešinimas rodomas per eilinių lietuvių patirties prizmę.

Čia nerasite legendomis ir mitais apipintų herojų. Režisierius pasakoja apie to meto jaunus žmones, jų jausmus, baimę, sumaištį, pasirinkimus, vidines ar išorines kovas, pokario meilės dramas – pasitelkiant moralines, dvasines vertybes perteikiama pokario tikrovė. Rezistencinės kovos vyko ne tik miškuose ir bunkeriuose. Juk nebuvo tokių, kurie būdami miestuose, negalvotų apie tuos, kurie kovoja miškuose, ir atvirkščiai? Okupuotos Lietuvos pokario istorija nebuvo vien tik partizanų kovos: istorijos mozaika dėliojasi iš trėmimų, žudymų, įkalinimų, žmonių bandymo išgyventi maištaujant, prisitaikant, kolaboruojant ar pasiduodant.

Filmas pasakoja ne apie žinomus tautos didvyrius ar vieną iš jų, filmas pasakoja apie jaunimą, ištvėrusį Antrojo pasaulinio karą, susidūrusį su niūrią ir sunkia realybe bei turintį rinktis: emigruoti, trauktis į mišką ar prisitaikyti, siekiant išgyventi tuometinėje okupuotoje šalyje. Juk to meto Lietuvoje negyveno vien tik didvyriai – istorija turi ir kitą medalio pusę, be galo liūdną, sukrečiančią.

Tai „nenulaižytas“, „neužglostytas“ ar perdėtai akivaizdžiai patriotizmu alsuojantis filmas. Jis konfliktiškas, provokuojantis, priverčiantis perkrėsti savo vertybių sistemą ir suprasti, kad tai, kad esame laisvi – yra absoliutus stebuklas.

2. Meilės trikampis ir erotika.

Taip, jeigu matote tik tiesmukas erotikos scenas – patikslinsime: iš viso 2 val. 15min trukmės filmo erotikos scenos trunka gal tik 80 sekundžių. Režisierius siūlo gerai įsižiūrėti, kas slypi už erotikos scenų, ką jos reiškia, kokią žinutę transliuoja ir kokią prasmę turi istorijos tarp šių scenų. O kai pamatysite sceną su dokumentine Stalino mirtimi ir porele, kino teatro salėje užsiimančia kunilingu, prieš piktinantis, kad ko jau ko, bet tuo metu niekas to nedarė, susimąstykite, kaip jūs demonstruotumėte džiaugsmą dėl Stalino mirties? Tai politinis manifestas – moters orgazmas kartu yra ir visos tautos orgazmas dėl diktatoriaus mirties. Būtent tokia yra šios scenos mintis.

3. Filmas daugiasluoksnis, daugiaprasmis.

Čia ne amerikietiškas blockbasteris, tai daugiasluoksnis filmas, kuriame pagrindiniai herojai yra vienas kito alter ego, turintis daug alegorijų, moralinių ir dvasinių vertybių. Į visus klausimus gali atsakyti tik pats žiūrovas, tai „raktinis filmas jam, o jis yra tas raktas“.

4. Lietuviškas darbas.

Taip, lietuvių. Tobulas operatoriaus Rolando Leonavičiaus darbas, panoraminiai vaizdai, sulėtintas vaizdas, autentiški kostiumai ir rekvizitai priverčia pasijusti tarsi žiūrint holivudinio stiliaus dramą. Kompozitoriaus Tito Petrikio muzika – tai be galo aukšto lygio garso takelis, filmą darantis dar paveikesnį ir įtraukiantį.

Apie filmą:

„Pelėdų kalnas“ nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje. Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Tai pasakojimas, apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė. Tai pasakojimas apie žmones, kur kiekvienas atrado savo būdus, išraiškos formas pasakyti ar perteikti tai, kas jiems nepriimtina, kai kartais negali to pasakyti garsiai.

Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.

www.alfa.lt